Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Girdvainio paveikslas » Darbo peržiūra

Baltaragio malūnas. Girdvainio paveikslas.

Girdvainis artimas lietuvių liaudies dainų berneliui, nes jo pasididžiavimas yra obuolmušiai žirgai. Deja, jis nėra darbštus, rūpestingas žmogus, kuris stengtūsi prižiūrėti savo ūkį. Priešingai, Girdvainis “per tuos obuolmušius visą ūkį apleido, kurį tėvas paliko pilną kaip aruodą”. Bet tevas mirdamas tare – kol erzilai obuoliuoti bus, tol ir jo gyvenimas bus kaip obuolys.

Girdvainis buvo “šaunus ir išdidus jaunikis, kuris niekaip negalėjo sau mergos susirasti”, kuri nebijotų su jo obuolmušiais žirgais važinėti. Važiuodamas į piršlybas, Girdvainis elgdavosi labai neįprastai. Savo žirgus kinkydavo ne į dailią karietą, bet į mėšlavežimį, apsivilkdavo išverstais kailiniais, o piršlį pasiimdavo ne liežuvingą ūkininką, o seną skerdžių Anuprą.

Jis pats buvo išskirtinis jaunikis, tai ir mergos ieškojo ypatingos “su kuria galėtų lėkti kaip paukščiai, žemės nesiekdami”. Tačiau vaikinas nesurado savosios nors “pravažinėjo visą rudenį pas aplinkines mergas nuotakos ir net už septynių mylių “o kaltas cia buvo paties Girdvainio pernelyg didelis isdidumas ir tas mandrumas neapsakomas. Bet buvo sau prižadėjęs jog “ ir pasulio krašte, o savo mergą atrasiu”. Tik sužinojęs, kad Paudruvės krašte gyvena nepaprasta malūnininko Baltaragio duktė, iškart prižadėjo merginai su piršliu atvažiuoti ir visus burtus nuo kelio išsklaidyti.

Girdvainis laukė visą svaitę, kol galės vykti su piršliu pas Jurgą. Atėjus tai lauktai dienai jaunikis jautėsi labai neįprastai. Jį apėmė abejonės, jog gal reiktų žirgus kinkyti į karietą, taip jam Jurga patiko, bet Anupras vaikiną atkalbėjo. O ir šeip jis jautėsi nedrąsiai ir neryžtingai. Jo piršlys labai jaudinosi dėl įvairiausių gandų sklindančių apie Baltaragio malūną ir piršlių kelią ten.

Važiuojant pas Jurgą, Girdvainiui teko įveikti daug kliūčių, kurias pavydus velnias Pinčukas spendė. Ir vežimą stabdė ir tiltus griovė, tačiau vaikino ryžtas ir žirgų eiklumas įveikė visas žabangas.

Nuvykę į Baltaragio malūną, Jurgos tevas su Anupru iki pirmūjų gaidžių ten sėdėjo, seniai alų gėrė, šnekėjo. Tik Jurga su Girdvainiu abu tylėjo ir vienas į kitą žiūrėjo. Kai jaunieji visą vakarą nedrįsę prakalbėti pagaliau prašneko ir išsakė savo jausmus viens kitam, abu seniams nieko nepasakę išvyko į bažnyčią užsakų.

Tačiau čia įsikišo velnias. Pinčukas padėjo arkliavagiui pavogti Girdvainio žirgus nuo bažnyčios, o tas dėl karštakošiškumo išbėgo paskui obuolmušius velnio suklaidintas. Paliko savo nuotaką ir ilgai klaidžiojo lyg vaiduoklis pakelėse savo žirgų ieškodamas.

Galų gale Girdvainio meilė Jurgai nugalėjo ir jis nusprendė grįžti pas ją ir atsiprašyti. Tačiau čia vėl kyštelėjo savo nagus Pinčukas, kuris pražudė Girdvainį pakeliui pas Jurgą. O kalna prie kurio jis mire Girdvainio vardu ir pramine.