Darbo peržiūra

KAS YRA EPILEPSIJA?

Dėl keisto ir nesuprantamo elgesio priepuolio metu, nuo senovės epilepsija vadinta įvairiais paslaptingai vardais: “šventoji liga”, “dieviškoji liga”, “dangiškoji liga”. Viduramžiais epilepsija sergančiųjų globėju laikytas šv.Valentinas, jo atvaizdas greta priepuolį patyrusio žmogaus aptinkamas daugelyje to laikotarpio meno kūrinių.Dabar vartojamas žodis “epilepsija” kilęs iš graikiško žodžio epilambanein, kuris reiškia “griebti, atakuoti”. Epilepsija sirgo daug įžymių žmonių, tačiau ji netrukdė jiems nugyventi turiningą gyvenimą.
Epilepsija pasireiškia priepuoliais, kurie atsiranda dėl stiprios staigios trumpalaikės elektros iškrovos galvos smegenyse. Elektros “audroms” numalšinti neretai prireikia daug laiko, nes jos vis pasikartoja. Dėl to epilepsija laikoma lėtine liga, reikalaujančia didelės kantrybės ir ilgalaikio gydymo.

EPILEPSIJOS DAŽNIS

Visoje Europoje apie 2 milijonai vaikų serga šia liga. Lietuvoje tokių vaikų yra apie 4000. Taigi, epilepsija vaikystėje yra kur kas dažnesnė liga nei reumatas, cukraligė ar tuberkuliozė.
Epilepsijos priepuoliai gali prasidėti bet kuriame amžiuje, netgi netrukus po gimimo. Tai priklauso nuo ligos priežasties ir formos. Trims ketvirtadaliams ligonių pirmasis priepuolis pasireiškia vaikystėje, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, bei paauglystėje. Didžiajai daliai iš jų priepuoliai ir pasibaigia vaikystėje.

AR VISI VAIKŲ TRAUKULIAI YRA EPILEPSIJOS ŽENKLAS?

Pirmasis epilepsijos priepuolis nebūtinai rodo ligos pradžią. Daugybė vaikų patiria vieną ar keletą priepuolių ankstyvoje vaikystėje, o lėtinė epilepsija jiems nesivysto.
Kai kurie vaikai patiria priepuolių, kurie nebūtinai yra epilepsijos išraiška, nors pagal savo atsiradimo mechanizmą (“elektrinė audra smegenyse”) ir yra epilepsiniai. Šie priepuoliai kyla tik tam tikromis aplinkybėmis, kai trumpam sutrinka sveikata. Kadangi tokie priepuoliai susiję tik su tam tikromis aplinkybėmis ir niekada nevyksta savaime, jie vadinami atsitiktiniais priepuoliais arba ūmiais simptominiais.
Tokių priepuolių pavyzdys yra vadinami febriliniai traukuliai, kurie kartais įvyksta mažiems vaikams, kai staiga pakyla aukšta temperatūra. Jie gali vėl pasikartoti kitų karščiavimų metu ir savaime išnykti maždaug šeštaisiais gyvenimo metais.
Beje, tokie priepuoliai temperatūros pakilimo metu ne visuomet yra nekalti; kartais traukuliai ir temperatūra gali būti encefalito ar kitos rimtos ligos pradžia. Dėl to, kai tik įvyksta pirmasis traukulių priepuolis – esant aukštai temperatūrai ar be jos - į gydytoją reikėtų kreiptis.
“Atsitiktinius priepuolius” (net ir be temperatūros) gali sukelti, pavyzdžiui, būtinų mineralinių medžiagų trūkumas organizme (pvz., kalcio ar natrio) stoka, gliukozės kiekio kraujyje sumažėjimas (ypač diabetu sergantiems vaikams), apsinuodijimas, kontaktas su elektros srove (“elektros šokas”), perkaitimas (“šilumos smūgis”). Priešingai plačiai paplitusiam įsitikinimui, vaikų dantų dygimas niekada nesukelia traukulių priepuolių. Priežastis, dėl kurių vyksta traukuliai, kiekvienu konkrečiu atveju gali nustatyti tik gydytojas.

EPILEPSIJOS PRIEŽASTYS

Galvos smegenų žievė susideda iš atskirų skilčių bei vingių, kuriuose išsidėstę įvairūs centrai. Kai smegenys dirba normaliai, tarp jų ląstelių nuolatos pirmyn ir atgal keliauja elektros impulsai. Dėl to galime regėti, girdėti, jausti, judėti, įsiminti, suvokti, mąstyti, pažinti.
Epilepsinio priepuolio metu kurioje nors galvos smegenų dalyje ar net ir visose smegenyse įvyksta stipri elektros iškrova – impulsai tampa pernelyg stiprūs ir net nustelbia kitus, normalius smegenų impulsus. Tai lyg trumpas audros šuoras ramioje tėkmėje. Tuomet staiga sutrikdoma normali smegenų veikla, gali trumpam sutrikti sąmonė, atsirasti traukuliai, haliucinacijos, stiprūs jutimai, beprasmiai kūno judesiai, pakisti aplinkos suvokimas ir panašiai. Tuo metu žmogus negali savęs kontroliuoti, o po priepuolio dažnai neatsimena, kas vyko “audros” metu. Tarp priepuolių jis jaučiasi absoliučiai sveikas.

Kas sutrikdo tvarkingą smegenų veiklą? Maždaug trečdaliui sergančiųjų taip nutinka dėl smegenų nervinių ląstelių tvarkos sutrikdymo. Tai gali įvykti jei:
• Sutrinka smegenų vystymasis nėštumo metu, pavyzdžiui, dėl genetinių pakitimų, motinos apsinuodijimo, infekcijų, piktnaudžiavimo alkoholiu, sunkaus nukraujavimo ar dėl nežinomų priežasčių
• Gimdymo metu, jei pristinga deguonies ar išsilieja kraujas į smegenis
• Persergama encefalitu ar meningitu
• Smegenys sužeidžiamos sunkių galvos smegenų traumų metu (kraujavimas į smegenis, smegenų sutrenkimas).
• Kai yra progresuojančios smegenų ligos tame tarpe smegenų augliai.
• Įgimtos ligos, pavyzdžiui, tuberozinė sklerozė. Tai įgimta liga, pasireiškianti odos pakitimais (baltos ar rusvos dėmės, specifiniai bėrimą primenantys dariniai veide ir pan.), pažintiniais sutrikimais, epilepsija. Gali būti pažeidžiami ir inkstai, širdis, akys. Ligos požymiai atsiranda todėl, kad atskiruose organuose blogai vystosi ląstelių grupės, sudarydamos įvairaus dydžio sankaupas, lyg augliukus. Jei tokių sankaupų atsiranda smegenyse, gali prasidėti epilepsijos priepuoliai. Epilepsijos eiga priklauso nuo tų nenormalių ląstelių sankaupų gausumo, jų vietos. Įtarus tuberozinę sklerozę, reikia atlikti vaizdinius smegenų, inkstų, širdies raumens tyrimus, kai kuriuos iš jų - reguliariai, nes kartais augliukai linkę didėti ir gausėti.
Gydytojai stengiasi išsiaiškinti, kuri iš šių priežasčių sukelia priepuolius, nes tai gali padėti patikimiau spręsti apie gydymą ir pasveikimo galimybes. Nepaisant pačių naujausių tyrimų būdų, apie 2/3 vaikų priepuolių kilmės nepavyksta nustatyti. Nenustačius aiškios priežasties (t. y. struktūrinių pažeidimų galvos smegenyse), nereikėtų labai nusiminti. Priešingai - vadinamųjų idiopatinių epilepsijų metu dažniausiai nerandame tokios priežasties, bet daugelis šių formų turi gerą eigą. Pagaliau - kokia bebūtų priežastis, bet kokiu atveju gydymas būtinas, ir į tai svarbiausia sutelkti visą dėmesį.

AR EPILEPSIJA PAVELDIMA ?

Daugumos ligų atsiradimą lemia du veiksniai: “vidinis” polinkis bei “išorinis” arba “įgytas” postūmis.
Polinkis sirgti tam tikra liga yra susijęs su paveldimumu (genais) ir yra iš tėvų perduodamas vaikams. Pavyzdžiui, vienos šeimos turi didesnį polinkį sirgti cukralige nei kitos; vis dėlto cukraligė nėra paveldima liga. Apie paveldimą ligą kalbame tada, kai pati liga (o ne polinkis ja sirgti!) perduodama pagal paveldimumo dėsnius (pvz., nervų – raumenų ligos).
Epilepsija nėra paveldima liga šia prasme, tai yra epilepsija nėra perduodama vaikui iš tėvo ar motinos. Tačiau polinkis sirgti epilepsija gali būti skirtingas įvairiose šeimose. Tai paaiškina, kodėl keli vienos šeimos nariai gali patirti epilepsijos priepuolius.
Be abejo, yra epilepsijos formų, kai genetinis polinkis (o ne išoriniai veiksniai) turi lemiamos reikšmės ligai vystytis. Tai vadiname pirminėmis genetiškai nulemtomis (medicininis jų terminas - “idiopatinės epilepsijos”). Jų pavyzdžiai yra vaikystės absansų epilepsija ar Rolando epilepsija. “Genetinės” epilepsijos nebūtinai yra “blogesnės”, atvirkščiai – dažnai jų eiga būna gera.
Vis dėlto daugumai epilepsijų vystytis išoriniai (įgyti) veiksniai yra gerokai reikšmingesni nei genetinis polinkis; tokios epilepsijos formos vadinamos “simptominėmis epilepsijomis”. Gali būti įgimtų ir įgytų veiksnių derinys.
Plačiai paplitęs klaidingas supratimas, kad epilepsija yra paveldima liga, padarė nelaimingomis daugelį šeimų. Todėl nepriekaištaukite sau ar savo šeimos nariams, nekankinkite savęs klausimu, kas “kaltas” dėl vaiko ligos, bet sukaupkite visas jėgas tinkamiausiam gydymui rasti.

DAŽNIAUSIOS EPILEPSIJOS FORMOS

Yra keletas skirtingų epilepsijos formų priklausomai nuo priežasties ir nuo ištinkančių priepuolių rūšių. Atskiros epilepsijos formos tarp savęs skiriasi ne tik pačiais priepuoliais, bet ir jų kilme, priežastimis, ligos eiga, prognoze (laukiamais padariniais), gydymu.
Rolando epilepsija. Tai dažniausia epilepsijos forma vaikystėje, prasidedanti apie 7-10 gyvenimo metus. Ja sergantys vaikai dažnai pabunda iš miego dėl keisto jausmo aplink burną ar kurioje nors veido pusėje, viename burnos kampe ar skruoste galimi spazmai, dažnai būna seilėtekis. Vaikai negali kalbėti, tačiau dažnai atkreipia tėvų dėmesį gestais ar nesuprantamais garsais. Paprastai sąmonė išlieka, tačiau ji gali ir sutrikti, arba net prasidėti generalizuoti toniniai - kloniniai traukuliai. Jei dirginimas smegenyse išplito žaibiškai, galime ir nepastebėti židininės priepuolio pradžios, ypač naktį. Tuomet labai padeda EEG tyrimas. Rolando epilepsijai būdingi specifiniai pakitimai EEG, kuri ypač informatyvi registruojant miego metu. Ši ligos forma dar vadinama gerybine židinine vaikystės epilepsija, nes dažniausiai vaistai priepuolius sulaiko, o vaikų pažintiniai sugebėjimai, būdas ar asmenybė išlieka nepakitę, net jei priepuoliai dar kurį laiką ir kartojasi. Šeimose neretai esti asmenų, patyrusių panašius priepuolius vaikystėje. Jei įtariama ši ligos forma, bent jau ligos pradžioje dažniausiai susilaikoma nuo vaizdinių tyrimų, vaistus galima leisti vartoti trumpiau. Vis dėlto, kartais ir Rolando epilepsija sergant priepuoliai kurį laiką atkakliai kartojasi iki paauglystės, o jei iškrovos dažnos, gali trikti dėmesys, kalbos raida.
Vaikystės absansų epilepsija. Apie 4 - 7 gyvenimo metus prasideda absansų serijos, kurios negydomos tolydžio dažnėja, kartais ištinka keli generalizuotų toninių - kloninių traukulių priepuoliai. Gilus kvėpavimas iššaukia priepuolius. Jei pagal priepuolių rūšis bei EEG neabejojama šios epilepsijos formos diagnoze, vaizdiniai tyrimai neatliekami. Iki priepuolių, o dažnai ir jiems prasidėjus vaikas vystosi neblogai. Ši epilepsijos forma dažniausiai sėkmingai gydoma ir turi gerą prognozę.
Jaunuolių miokloninė epilepsija. Prasideda paauglystėje kaip ir kai kurios kitos generalizuotos idiopatinės epilepsijos. Jų metu gali būti generalizuoti toniniai – kloniniai traukuliai po miego ar paryčiais, mioklonijos bei reti absansai. EEG galime rasti šias priepuolių rūšis atitinkančius pakitimus, ypač po šviesos stimuliacijos bei miego - nubudimo metu. Sergantieji šia forma yra jautrūs mirgančiai šviesai, miego trūkumui, staigiam žadinimui, atsikėlimui, todėl reikia laikytis tausojančio gyvenimo ritmo ir vengti priepuolius sukeliančių aplinkybių. Tai sąlyginai gerybinės epilepsijos formos, nes teisingai parinktas gydymas gali patikimai saugoti nuo priepuolių, bet tik tol, kol vaistus vartoja ir kol laikosi saugaus gyvenimo būdo. Gerai tai, kad, jei priepuolių nėra, kitais atžvilgiais dažniausiai asmuo jaučiasi visai sveikas, jo būdas ir sugebėjimai išlieka kaip buvę. Šių epilepsijos formų gydymas turėtų trukti ilgiau nei įprasta.
West sindromas. Pasireiškia kūdikiams trijų rūšių simptomais: simetriškais raumenų spazmais, vaiko raidos sustojimu ar net blogėjimu bei būdingais pakitimais EEG. Spazmai yra serijiniai trumpi vaiko sprando, rankų ar kojų linktėlėjimai arba tiestėjimai. Dažniausiai jie kartojasi netrukus po nubudimo. Vienoje serijoje būna nuo 2-3 iki keliolikos spazmų. Iš pradžių tėvai jų nepastebi arba palaiko krūpčiojimu dėl išgąsčio. Kai priepuoliai gausėja, ima kisti vaiko elgesys: jis tampa vangesnis, rečiau šypsosi, mažiau domisi žaislais ar juda, tampa suglebęs, blogiau miega. Šie priepuoliai rodo, jog nervų sistema pažeista ir reikia skubaus gydymo. Dažnai šiuos priepuolius sunku nuslopinti vaistais, prireikia daug kantrybės. Išeitys priklauso nuo nervų sistemos pažeidimo kilmės bei laipsnio. Jei šie spazmai prasidėjo kūdikiui, kurio nervų sistema nebuvo tobula iki priepuolių, juos nuslopinti būna sunku. Tuomet vaikui augant jie pakinta, bet vis tiek kartojasi, o vaiko raida būna sutrikusi. Jei iki priepuolių pradžios vaikas buvo visai sveikas, galima tikėtis palankesnės eigos.
Lennox - Gastaut sindromas. Priepuoliai prasideda 3 - 5 metų amžiuje arba pakeičia spazmus. Priepuoliai kelių rūšių: trumpi toniniai paryčiais su galūnių įsitempimu ir silpnu veido pamėlimu; atoniniai ar miokloniniai, lemiantys staigų vaiko kritimą; atipiniai absansai, kurie labai panašūs į sudėtinguosius židininius priepuolius, nes vaikas tampa neorientuotas, nesueina į kontaktą, atlieka smulkius automatinius judesius. Gali vyrauti viena ar dvi priepuolių rūšys, arba vienos gali keisti kitas. Kartais būna kelis ar keliolika kartų per dieną, jie atkaklūs. Ima kisti vaiko elgesys: jis tampa ypač judrus, piktas, net agresyvus, sunkiai sukaupia ir išlaiko dėmesį, sutrinka miegas bei atmintis. Priepuolių dažnis linkęs keistis, blogesnius periodus keičia geresni. EEG randami keleriopi būdingi pakitimai. Gydymas vienu vaistu dažniausiai neefektyvus, tenka derinti įvairius vaistus ir skirti dideles jų dozes, dėl to sunku išvengti nepageidaujamo vaistų poveikio. Galima ir visai nebloga eiga, kai gydant priepuoliai retėja, kol liaujasi. Tam, kad galva ir dantys būtų apsaugoti nuo traumų vaikui staiga krintant priepuolių metu, naudinga dėvėti apsauginį šalmą.
Epilepsijos formų yra ir daugiau, tiek idiopatinių, tiek ir simptominių. Kai kurios jų ne taip aiškiai apibrėžiamos, kaip anksčiau minėtos. Kartais sunku iškart apibūdinti ligos formą, ją visiškai atskleidžia laikas. Nepaisant to, gydymą vis vien galima ir būtina skirti, ir tai daroma, atsižvelgiant į priepuolių rūšis bei papildomus tyrimus.
Lennox - Gastaut, West sindromu bei kai kuriomis kitomis atkakliomis epilepsijos formomis sergančių vaikų šeimoms tenka nepaprastai didelė psichologinė našta. Viltis ir nusivylimai dėl priepuolių atkaklumo, dėl sunkėjančio vaiko būdo ir nuolatinės priežiūros poreikio išsekina tėvus. Jų ypatinga globa sergančiam vaikui pareikalauja visų dvasinių jėgų, ir kartais pristinga dėmesio kitiems šeimos nariams, o ypač kitiems vaikams. Sąmyšis, pasimetimas, nežinojimas, ko griebtis, kaip elgtis su vaiku, kaip spręsti konfliktus su kitais šeimos nariais dažnai kamuoja vaikų mamas ir tėčius. Nereikėtų užsisklęsti savyje. Čia labai galėtų pagelbėti draugai ir artimieji. Taip pat būtų naudinga pasikonsultuoti su psichologu, socialiniu darbuotoju ar net kitos tokio pat likimo šeimos nariais, kurie jau patyrė panašius sunkumus ir geriau nei bet kas kitas galės suprasti ir patarti.

< Atgal