Nemoku.lt » Ekonomika » Ekonominis augimas : samprata, matavimas ir augimo šaltiniai » Darbo peržiūra

Ekonominis augimas : samprata, matavimas ir augimo šaltiniai

 

Ekonomikos augimas yra ekonomikos teorijos dalis, kurioje analizuojamos eko¬nomikos augimo priežastys.
Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo BNP , taip pat ir realiojo BVP produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą;
Nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius.
Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvarius augimo modelius, atsižvelgiant į pagrindinius gamybos veiksnius – kapitalą, darbą, technikos pažangą ir pan.

Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) didėjimas.

Ekonominis augimas, jo tempai, kokybė ir kiti rodikliai priklauso ne tik nuo šalies ūkio pajėgumo, bet žymia dalimi ir nuo užsienio ekonominių ir politinių veiksnių. (Pavyzdžiui, didelis naftos kainų pakilimas pasaulinėje rinkoje 1973-1974 m. iš esmės pakeitė mokslo ir technikos pažangos prioritetus ir ekonominių rodiklių dinamiką daugelyje pasaulio šalių, skatino kurti naujas energiją taupančias technologijas ir kartu neigiamai paveikė kapitalo pelningumo dinamiką.)
Ekonominiam augimui yra svarbus ir globalizacijos veiksnys. Manoma, kad globalizacija skatins tolimesnį pasaulinės ekonomikos augimą. Ekspertų pateiktos prognozės laikotarpiui iki 2015 m. rodo, kad JAV ekonomikos augimo tempai bus pakankamai stabilus, Europoje jie padidės nuo 2 proc. iki 2,4 proc, skaičiuojant pagal BNP. Ekonominį augimą Europoje skatins kapitalo judėjimas iš kitų pasaulio valstybių. Europos integracija ir vieningos valiutos įvedimas padidins ekonominės politikos koordinavimą.

 

Ekonomikos augimo šaltiniai

Vienas iš augimo veiksnių yra gamybinė funkcija. Gamybinė funkcija nusako maksimalų produkcijos kiekį, kuris gali būti gaunamas panaudojant nustatytų dydžių išteklius, t.y. gamybos veiksnius (kapitalą, darbą, žemę ir žaliavas). Bendras produkcijos kiekis, kuris gali būti pagamintas ekonomikoje panaudojant šiuos gamybos veiksnius, priklauso nuo mokslinių ir techninių gamintojo žinių.
Gamybinė funkcija parodo potencialų produkcijos kiekį, tai yra produkcijos kiekis, gaunamas esant visiškam užimtumui. Gamybinė funkcija naudojama ilgalaikio ekonomikos augimo analizei, kadangi ilgu laikotarpiu atsispindi potencialus produkcijos kiekio augimas. Remdamiesi gamybinės funkcijos apibrėžimu darome išvadą, kad yra du ekonomikos augimo šaltiniai: naudojamų išteklių didinimas - kapitalo, darbo, žemės, žaliavų ir techninių žinių tobulinimas - naujų ir pažangesnių gamybos metodų atsiradimas
Neatstatomieji ištekliai. Kai kurias žaliavų rūšis, pavyzdžiui medieną, galima atstatyti. Tačiau bendros pasaulinės žaliavos, kaip nafta, anglis, varis, negali būti padidintos ir atstatytos. Šių žaliavų naudojimas mažina jų kiekį, kuris potencialiai gali būti panaudotas ateityje. Tai sukėlė baimę, kad visos pasaulio šalys sunaudos nurodytus išteklius ir jų išnykimas sustabdys ekonomikos augimą.
Investicijų, kaip pagrindinio augimo veiksnio, reikšmė ekonomikos teorijoje pripažįstama be išlygų, tačiau jos interpretavimas ilgainiui keitėsi.
Gamybinis kaupimas. Gamybinio (produktyvaus) kapitalo kaupimas buvo ir lieka svarbiausiu gamybos ir nacionalinių pajamų didinimo veiksniu. Kuo daugiau mašinų ir įrengimų naudoja visuomenė, kuo didesnis jų kiekis, tenkantis vienam darbuotojui - tuo didesnis nacionalinis produktas.
Struktūriniai požymiai. Padidėjęs ūkio dinamizmas išryškina santykinai savarankišką struktūrinio veiksnio vaidmenį ekonomikos augimo mechanizmui.


Mokslo ir technikos pažanga

Išradimai ir naujovės turi svarbią reikšmę ekonomikos augimui. Bet, paprastai, kad darytų įtaką gamybai, jie turi būti įdiegti kapitale - fiziniame arba žmogiškame. Kai išradimas yra sukurtas ir galvojama apie jo įdiegimą į gamybą, reikia investicijų naujai įrangai.
Instituciniai veiksniai. Vyriausybės teisiniai aktai, skirti tiesiogiai įsikišti ir reguliuoti ūkio procesus arba tik netiesiogiai juos veikiantys, taip pat daro poveikį ekonomikos augimo spartai. Savo intencijomis tokie veiksmai dažniausiai orientuojami ekonomikos plėtrą spartinti, o savo faktinėmis pasekmėmis tie veiksmai, daugelio ekonomistų nuomone, mažiau vienareikšmiški.
Reikia daug investicijų, norint pagreitinti ekonomikos augimą. Tai reiškia, kad investicijų galimybių nereikia pervertinti. Investicijų didinimai tikrai pagreitins ekonomikos augimą, bet didelių stebuklų tikėtis nereikia.

 

Ekonominis augimas ir ekonominės raidos cikliškumas.

Ekonominis augimas, kaip sudedamoji ekonominės raidos dalis, pasireiškia kaip bendra tendencija ilguoju laikotarpiu, o trumpuoju laikotarpiu galima pastebėti BNP augimo tempo svyravimus.
Dabartiniu metu ekonominiai ir matematiniai metodai padeda ištirti ekonominių ciklų tipų ir rūšių įvairovę.
Ekonominės veiklos apimties ir aktyvumo intensyvumo reguliarūs svyravimai vadinami ekonominiu (verslo) ciklu.
Ekonominis ciklas yra ekonomikos augimo ir nuosmukio laikotarpių kaitos procesas.
Ekonominį ciklą sudaro nacionalinio produkto augimo tempų svyravimas, susidedantis iš 4 stadijų:
I stadija – pakilimas; tai stadija, kai nacionalinio produkto apimtis pasiekia potencialiojo nacionalinio produkto lygį intervale AB. Ji baigiasi aukščiausiu pakilimu taške B.
II stadija – nuosmukis; tai gamybos mažėjimo stadija, kai ekonomika praėjo aukščiausią pakilimo tašką. Tai vyksta intervale BD.
III stadija – krizė; tai žemiausia potencialiojo nacionalinio produkto požiūriu ciklo stadija, apibūdinama ekonomikos būsena taške D. Jei gilus ciklo įdubimas užtrunka ilgiau, tai vadinama depresija.
IV stadija – pagyvėjimas; tai stadija, einanti po krizės ar depresijos, kai gamybos apimtis pradeda didėti. Tai rodo gamybos apimties kitimo intervalas DE. Taške E pasiekiamas ankščiau jau buvęs aukščiausias gamybos apimties taškas.
Šia stadija baigiamas vienas ekonominis ciklas ir sudaromos sąlygos kito pradžiai.
Ciklo periodiškumas pripažįstamas ir vertinamas kaip pažangaus vystimosi forma.
Ekonomistai cikliškumo priežastis aiškina labai įvairiai, tačiau šiuo metu ekonominius ciklus tyrinėjančios teorijos yra skirstomos į 3 grupes :
1. Ciklas laikomas išoriškai susiklosčiusiu reiškiniu ( sąlygojamų gamtinių, politinių, psichologinių ir kt. veiksnių)
2. Ciklas suprantamas kaip vidinis, būdingas ekonomikai;
3. Ciklą sukelia įvairių priežasčių visuma, apibūdinama ekonomikos vidinės būsenos ir ją veikiančių išorinių veiksnių sinteze.
Dabar manoma, kad tokie išoriniai veiksniai kaip mokslo ir technikos naujovės, gyventojų migracija ir jų dinamika, naudingųjų iškasenų atradimai, ir pan. duoda impulsą naujam ciklui, o vidinės priežastys paverčia tai paklausos svyravimais. Bendrosios paklausos pokyčiuose bent vieno jos elemento pasikeitimas gali sužadinti gamybinio aktyvumo svyravimus ir būti naujo ciklo pradžia.
(paklausos svyravimų teorija).



< Atgal