Nemoku.lt » Istorija » Egipto civilizacija » Darbo peržiūra
Egipto civilizacija
Civilizacijos pradžia
Pradžią Egipto civilizacijai, galima sakyti, davė Nilo upė-ilgiausia pasaulio upė. Ji išteka iš kalnų ežerų Centrinėje Afrikoje. Kiekvienų metų liepos - spalio mėn. Nilas patvindavo, o vandeniui nuslūgus likdavo derlingo dumblo sluoksnis. Nilo vaga amžiams bėgant išliko nepakitusi, o jo slėnis iš visų pusių supo dykumos, todėl į jį retai įsiverždavo užpuolikai. IV tūkst. pr. Kr. Ten jau egzistavo seniausia žinoma žemdirbių civilizacija. Prie pirmųjų miestų ėmus šlietis aplinkinėms gyvenvietėms, atsirado primityvių valstybinių junginių, vadinamųjų nuomų. Šį procesą skatino irigacijos sistema. IV tūkst. pr. Kr.II pusėje prie Nilo susidarė du dideli valstybiniai junginiai – Aukštutinis Egiptas (į pietus nuo Nilo deltos) ir Žemutinis Egiptas (Nilo deltoje). Maždaug 3100 m. pr. Kr. Aukštutinio Egipto karalius Menas užkariavo Žemutinį Egiptą ir suvienijo šalį. Civilizacijos subrendimas. Egipte Senosios karalystes laikotarpiu jau buvus civilizaciją rodo šie požymiai:
1. Valdžia – šiuo laikotarpiu Egipte buvo sukurta stipri, centralizuota, absoliuti valdžia: valstybę valdė faraonas, padedamas didžiulio valdininkų aparato, kurį sudarė viziris, patarėjai, nomų valdytojai nomarchai, inspektoriai, raštininkai ir t.t., bei kariuomenės, pavaldžios tik faraonui.
2. Raštas. Egipto civilizacijoje raštas buvo svarbus kylančios civilizacijos požymis. Jį sąlygojo egiptiečių praktiškumas. Raštingas žmogus galėjo bendrauti su kitais žmonėmis, tiesiogiai su jais nesusitikdamas ir nebendraudamas, o įrašais, skaičiavimais įvykių aprašymais, religiniais tekstais, kurie, surašyti papiruse, ilgus amžius išlaikydavo savo magišką galią ir pirmykščiai žmonės naudojosi piktogramomis – piešinių raštu. Egipte būta trijų raštų variantų: hieroglifinio (šventi raštai), hieratinio (žynių raštas, greitraštis, palikti tik daikto kontūrai), nemotinio (liaudies, greitam rašymui). Egiptiečių rašto plėtotę skatino specialiosios rašomos medžiagos – papiruso išradimas. Hieroglifų raštas Egipte buvo vartojamas nuo 3100 m. pr. Kr. iki 400 m. pr. Kr. Hieroglifinius ženklus galima suskirstyti į tris rūšis: ideogramos (ženklai - sąvokos), fonogramos (ženklai – garsai), determinityvai (žymieji ženklai). Demotinis raštas suredukuotas į brūkšnelius, lankelius ir ratukus. Hieroglifais egiptiečiai puošdavo ir daiktus: išdėstydavo taip, kad atrodydavo kaip dekoratyvūs piešiniai, nes skaityti juos galima iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę arba iš viršaus i apačią. Hieroglifų raštas buvo vartojamas įvairių religijos tikslais, šventyklų ir kapų sienų įrašams, visokių tipų menumentaliems įrašams. Tačiau kasdieniniame gyvenime toks raštas buvo nepatogus. Hieratinis raštas buvo skirtas užrašyti sakraliniams tekstams.
Rašomoji medžiaga buvo papirusas, kuris buvo pripjaustytas iš papirusų meldų, kurių daugybė auga Nilo pakrantėje. Dar ankstyvuoju Egipto istorijos laikotarpiu raštija, iš pradžių sukurta utilitariniais tikslais, virto menu.
Kilmingieji turėjo savo atskirą raštą. Literatūrinių kūrinių nėra išlikę, nes sudegė papirusų biblioteka Aleksandrijoje, išliko tik piramidėse iškalti faraonų gyvenimo aprašymai.
3.Mokslas. Atsiradusi civilizacija iš aplinkos tuoj išsiskyrė mokslu. Egiptiečiai buvo praktiški žmonės. Vien utilitariniai tikslai lėmė didžiulius jų matematikos, astronomijos, medicinos laimėjimus. Egiptiečiai sukūrė praktinę skaičiavimo sistemą ir mokėjo paprastai, tiksliai daryti aritmetinius skaičiavimus ( tap pat skaičiavimus su sudėtingomis trupmenomis). Jie spręsdavo uždavinius su dviem nežinomaisiais. Elementariai išmanė aritmetinę progresiją su trupmenomis, geometrinę progresiją. Jie žinojo stačiakampio, skritulio ir piramidės ypatybes. Aukštą geometrijos lygi rodo ir piramidžių statymo menas. Iš jo matyti, kad toli pažengusi ir astronomija. Didžiosios piramidės yra tobulos orientavimosi pasaulio šalių atžvilgiu. Keturi jos kampai atsukti tiesiai į pietus, šiaurę, rytus ir vakarus. Egiptiečiai stebėjo gamtą ir jos reguliariai pasikartojančius reiškinius. Juos registruodavo, o tai padėdavo nustatyti ateityje nusimatančius gamtos reiškinius. Anatomiją egiptiečiai išmanė tobulai, nes paprotys balzamuoti ir mumifikuoti lavonus buvo labai paplitęs. Egiptiečiai buvo perpratę ir medicinos paslaptis. Jie darydavo operacijas ir netgi turėjo chirurginius įrankius: įvairių formų lenktus peilius, grąžtus, pjūklus. Gydytojai darydavo tokias operacijas, kurių metu aštriu pjūklu išpjaudavo dalį kiaušo ir nuimdavo dangalą, kad galėtų pasiekti smegenis. Senovės egiptiečiai savo kalboje turėjo nemažiau kaip 200 anatomijos terminų. Jie suvokė, kokia svarbi yra širdis, bet nebuvo perpratę kraujotakos sistemos. Būta to meto Egipte ir okulistų, ir terapeutų.
4. Menas ir architektūra. Egiptiečių prakticizmas matyti ir mene. Nuostabios skulptūros buvo kuriamos, kad patenkintų žmonių estetinius poreikius. Kai kurios iš tų skulptūrų – tai realistiški mirusių portretai. Puikios kapų koplyčių freskos, buitinės scenelės, taip gyvai iliustruojančios mums senovės egiptiečių kasdienybę, bylojo apie mirusio turtingumą ir padėtį visuomenėje. Jų reikšmė magiška, nes tapybinės ar skulturinės atvaizdos magijos dėka, virsdavo realiu atvaizdu.
Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos techninį lygį geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Egiptiečių mene atsispindėjo žemiškos tvarkos amžinumas bei nekintamumas. Viskas buvo statoma amžinam naudojimui; šventyklos, piramidės, statulos. Jų bareljefai turėjo be abejo religinę prasmę. Kartu jie atspindėjo tautos didybę, talentą. Tiksliau pasakius, šias sąvokas egiptiečiai suliejo į vieną.
Nekintamo pasaulio sampratą sąlygojo neturinti pavyzdžio konservatyvųjį oficialiosios skulptūros stilių. Žmogaus figūros vaizdavimas toks pats ir pirmuosiuose reljefuose, ir paskutiniuosiuose, darytuose jau valdant romėnams: galva statmena pečiams, žvilgsnis tiesus. Pagrindiniai šio stiliaus bruožai – statiškumas ir frontalumas. Frontalumo dėsniu pagrįsta egiptiečių rimties bei garbingumo supratimas. Jų manymu, dievus ir garbingus mirusiuosius dera vaizduoti tik frontaliai, be to, tik stačius ar sėdinčius. Kūno dalims taip pat buvo nustatyta tam tikra nekintama padėtis, skulptūra atitiko egiptiečių idealaus žmogaus sampratą. Dievai ir žmonės vaizduojami liekni, laiko nepaliesti, amžinai jauni ir žavūs.
Per amžius viešpatavusioje konservatyvioje tradicijoje atsirado viena properša. Ji susijusi su faraono “eretiko” Echnatono vardu. Jis preferavo meninės kūrybos dvasingumo, rėmė nająją vieną kryptį, vaizduojantį žmogų kaip gyvą, kasdieninį žmogų ir net faraoną be dieviškosios didybės, taip atsirado nauja Tel al Amarnos dailė.
Egipto valdovų galybę, aukštą civilizacijos techninį lygi geriausiai apibūdina monumentalioji architektūra. Egipto piramidės – žinomiausi ir seniausi iš visų žemės statinių. Žymiausia jų, be abejo, apie 2720 m. pr. Kr. statyta Cheopso pi¬ramidė. Nedaug mažesnės netoliese stovinčios irgi IV di-nastijos valdovų Chefreno ir Mikerino piramidės.
Seniausia Egipto piramidė Sakkaroje pastatyta dar III dinas¬tijos įkūrėjo faraono Džoserio laikais. Tai garsioji laiptuotoji pi¬ramidė, kuri taip pavadinta todėl, kad yra sudaryta iš į viršų vis mažėjančių terasų, sukrautų viena ant kitos. Ši piramidė, simbolizuojanti architektūros gimimą, buvo pirmas žmonių bandymas iš akmenų pastatyti monumentalųjį statinį. Jį sumanė ir statybai vadovavo vyriausiasis faraono architektas Imchotepas.
Sesostrio III laikais pastatyta didžiausia Egipto šventykla – labirintas. Naujausios karalystės gigantu buvo Tėbų šventyklų kompleksas – Karnakas. Antrasis pagal dydi klasikinio tipo šedevras – Luksoro maldos namai.
5.Techniniai pasiekimai. Žemdirbystei Egipte plintant išrasta irigacinė sistema, kurios dėka egiptiečiai galėjo drėkinti žemę ir tolimesnėse teritorijose. Egiptiečiai rašomajai medžiagai daryti kiek tik norėdami supjaustydavo papirusų meldų, kuriųdaugybė augo Nilo pakrantėje. Nuo augalo stiebo nupjaudavo luobelį, patį stiebą supjaustydavo ilgomis juostelėmis, vienas juosteles sudėliodavo lygiagrečiai, kitas dėdavo skersai. Paskui tokį dvisluoksnį lakštą džiovindavo su presu. Taip buvo galima padaryti bet kokio ilgio papiruso knygą ar ritinį.
Buvo labai išvystyta ir statyba. Statomos ne tik įvairios šventyklos, dievo namai, pilys, bet ir piramidės. Didingiausia yra Gizos piramidės. Žymiausia iš jų – Cheopso (146,9 m. aukščio; 5,4 ha pločio). Piramidė sudėta iš 23 mln. akmens luitų, kurių kiekvienas sveria nemažiau kaip 2 tonas. Nedaug mažesnės IV dinastijos valdovų Chferio ir Mikerino piramidės. Piramidės – tai faraonų kapai, visose stovėjo sarkofagai su palaidotų juose faraonų vardų užrašais.
6.Teisė. Egiptiečiai gyveno pagal “Maat” principą. Tai simbolizuoja dievo įstatymą, gyvenimo nuostatų ir dorovės principų teisingumą. Pagrindinė pamokymų mintis yra ta, kad žmogus turi siekti harmonijos su nustatyta tvarka žemėje, o tinkamo gyvenimo galim ir išmokti. Sėkmės laidu laikomi sąžiningumas ir teisingumas bet kokiomis sąlygomis. Žmonės savo valia turėjo laikytis tvarkos. Faraonai turėjo teisiamąją galią.
Egipto civilizuotos visuomenės atsiradimas
Egipto civilizacija atsirado pasikeitus gamtos sąlygoms. Patys egiptiečiai savo tėvynę vadino „Kemet” – „Juodąja”. Taip jie skyrė Nilo drėkinamą derlingą žemę, kurioje gyveno, nuo „rau¬donos”, netinkamos gyventi dykumos. Bet ne visada Nilo slėnis buvo derlingas. Prieš aštuonis ar dešimt tūkstančių metų šiaurės rytų Afrikos klimatas buvo drėgnesnis. Savanose ir stepėse, ku¬rios vėliau virto saulės išdegintomis smėlio dykumomis, dažnai lydavo. Pirmykščių klajoklių gentys vengė pelkėto ir nesveiko gyventi meldais apaugusio Nilo slėnio. Tik kai klimatas pasau¬sėjo, jie galėjo į jį nusileisti. Ką čia rado vietinės klajoklių gentys ir iš gretimų Arabijos pusiasalio plotų atsikraustę husitai, berbe¬rai, protosemitai? (Jie ir pietuose gyvenę negridai sudarė egiptiečių tautybę.) Atsikėlėlių laukė siauras žemės ruožas, iš dviejų pusių suspaustas nederlingos dykumos, bet nuolat tr꬚iamas dumblo, nusėdančio po kasmetinių Nilo potvynių. Ši aplinkybė ir nulėmė žemdirbystės bei gyvulininkystės pradžią. Apie 3000 m. pr. Kr. siaurame Nilo slėnyje jau klestėjo visų se¬niausioji žemės civilizacija. .
Civilizacijų pradžią lėmė miestai. Mies¬tas – tai turgus, amatininkų būstai, vado (valdovo) rezidencija, svarbiausiojo Dievo Šventykla, kurioje kai kada laikomi ir lo¬biai. Prie miesto – gyvenimo centro – šliedavosi gretimos gyvenvietės. Susidarydavo savotiški primityvūs valstybiniai jun¬giniai, Egipte vadinti „nomais”. Manoma, kad iki IV tūkst. pr. Kr. pabaigos Egipte buvę 42 nomai: 20 – šalies šiaurėje ir 22 – pietuose. Irigacijos būtinybė skatino jų atsiradimą. Tik visų pastangomis buvo galima išlaikyti per potvynį neužlietas pievas bei sulaikyti vandenį ilgesniam laikui. Užtvankoms statyti, ka-nalams, damboms kasti būrėsi didesni kolektyvai, kuriems reikėjo vieno valdovo.
Daugelio teigiama, kad pagrindinis Egipto valstybės centra¬lizacijos veiksnys buvo irigacinė sistema. Bet juk Egipte iki pat mūsų šimtmečio antrosios pusės nebuvo tokios irigacinės siste¬mos, kuri reguliuotų Nilo vandenį viena užtvanka (kaip Asuano dabar). Visos sistemos buvo vietinės ir nepriklausė viena nuo ki¬tos. Be to, nomai, atsiradę paplitus irigacinei žemdirbystei, ir nedidėjo. Jų augimui, tolesnei centralizacijai reikėjo pridedamojo produkto. Tačiau gamybos našumas antrąkart smarkiau paki¬lo tik ėmus naudoti naują žaliavą – geležį – I tūkstantmetyje pr. Kr. O nagrinėjamuoju laikotarpiu darbo našumas net krito, nes nusialinus žemei, užkalkėjus dirvoms, mažėjo derlius. Eksten¬syviam pridedamojo produkto didinimui irgi neliko sąlygų. Gyventojų prieaugis dėl epidemijų ir didelio vaikų mirtingumo jau nedidėjo, ir nors moterys nuo 14 – 15 metų gimdydavo beveik kasmet, šeimoje išaugdavo tik 2 – 3 vaikai. Tai tik garantavo stabilų gyventojų skaičių, ne daugiau. Taigi nei Nilas su savo potvy¬niais nebuvo vienintelė Egipto jungimosi priežastis, nei kiti pro¬cesai – biologiniai, sociokultūriniai. Nemažai lėmė vidinė pir¬mykščio žmogaus agresyvumo energija. Ją reikėjo laipsniškai pa¬versti represiniais organais. Vidinis agresyvumas žmogų nuolat skatino dairytis į kaimyno pasėlius, gyvulius. Karuose iškildavo stipresni ir „laimingesni”, jie plėtė savo teritoriją. Kitų žmonių saugumo ir tvarkos interesai reikalavo apgalvotos didesnių kolek¬tyvų bendro gyvenimo organizacijos. Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopota¬mijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Yra žinoma, kad IV tūks¬tantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šume¬rai, tauta, vadinusi save „juodagalviais”. Visi ligšioliniai mėgi¬nimai rekonstruoti seniausią šumerų istoriją, kultūrą dar nepajė¬gia išaiškinti jų kilmės. Spėjama, kad jų pro tėvynė buvusi Iranas arba jie atsibastę iš Vidurinės Azijos. Per keletą šimtmečių čia susikūrė imperija, kurią sudarė 12 miestų valstybių, glaudžiai susijusių politiniais, prekybiniais, ideologiniais ryšiais. Miestų valstybių sudėtingi tarpusavio santykiai ir išugdė „šumerų civi¬lizaciją”.
Mesopotamijos šiaurėje tuo pačiu metu, IV tūkstantmetyje pr. Kr., apsigyveno semitų klajoklių – akadų – gentys. Tarp šumerų ir akadų gyvenamų zonų atsirado platus ruožas, kuria¬me gyveno ir vienos, ir kitos genties žmonės.
Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tesėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą (Šat el Arabą). Upės į lagūną tekėjo atskiromis žio¬timis. Tarp jų telkšojo pelkynai, ežerai, kerojo švendrių atvašy¬nai. Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, galima drė¬kinti laukus, o sulaikius – apsaugoti pasėlius nuo sausros. Per¬ėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida
Nėra abejonių, kad jau VI tūkstantmetyje pr. Kr. Mesopota¬mijoje būta sėslių žmonių gyvenviečių. Yra žinoma, kad IV tūks¬tantmečio pirmoje pusėje Pietų Mesopotamijoje apsigyveno šume¬rai, tauta, vadinusi save „juodagalviais”. Visi ligšioliniai mėgi¬nimai rekonstruoti seniausią šumerų istoriją, kultūrą dar nepajė¬gia išaiškinti jų kilmės. Spėjama, kad jų protėvynė buvusi Iranas arba jie atsibastę iš Vidurinės Azijos. Per keletą šimtmečių čia susikūrė imperija, kurią sudarė 12 miestų valstybių, glaudžiai susijusių politiniais, prekybiniais, ideologiniais ryšiais. Miestų valstybių sudėtingi tarpusavio santykiai ir išugdė „šumerų civi¬lizaciją”.
Mesopotamijos šiaurėje tuo pačiu metu, IV tūkstantmetyje pr. Kr., apsigyveno semitų klajoklių – akadų – gentys. Tarp šumerų ir akadų gyvenamų zonų atsirado platus ruožas, kuria¬me gyveno ir vienos, ir kitos genties žmonės.
Civilizacijos kūrimąsi paskatino gamtos sąlygos. Senovėje Tigro ir Eufrato žemupys atrodė kitaip, nei dabar. Persų įlanka tesėsi daug toliau į šiaurę, o Tigras ir Eufratas nebuvo susilieję į vieną vagą (Šat el Arabą). Upės į lagūną tekėjo atskiromis žio¬timis. Tarp jų telkšojo pelkynai, ežerai, kerojo švendrių atvašy¬nai. Sąnašinė dirva buvo derlinga, tačiau pasėliams nuolat grėsė upių potvyniai arba sausra. Todėl buvo pradėti statyti pirmieji pylimai ir kanalai, kuriais norėta apsaugoti laukus nuo potvynių. Vėliau Mesopotamijos gyventojai suprato, kad pastačius pylimus bei kanalus, galima apsirūpinti vandeniu, nuleidus jį, galima drė¬kinti laukus, o sulaikius – apsaugoti pasėlius nuo sausros. Per¬ėjimas prie sistemingo drėkinimo ir buvo civilizacijos prielaida.
Civilizacijos lūžis ir nuosmukis. Jis susijęs su tuo, kad 2200m. Pasikeitė valstybės valdymo sistema, prasidėjo decentralizacija, nomarchai jautėsi savo namuose esą visagaliai valdovai, kiekvienas iš jų net turėjo savo kariuomenę. Buvo apleisti drėkinimo įrenginiai, sustojo piramidžių statyba, nusmuko amatai ir manas. Civilizacijos smukimą rodo faraono Amenchotepo IV (Echnatono) bandymas įvykdyti Egipte religinę reformą. Norėdamas sumažinti žynių įtaką, Echnatonas XIV a. pr. Kr. Pamėgino įvesti vieno dievo Atono kultą. Tačiau ši reforma žlugo ir tik pagreitino civilizacijos irimą.
Civilizacijos dezintegracija. Egiptas vis silpnėjo. Maždaug nuo XI a. pr. Kr. Jį ima puldinėti kaimyninės gentys ir valstybės. Į valdžią ateina kitataučių Dinastijos, nomarchai vėl ima nebeklausyti centrinės valdžios. 525 m. pr. Kr. Egiptą nukariauja Persijos valdovas Kambizas, Egiptas tampa Persijos satrapija. Egiptiečiai ne sykį buvo sukilę prieš persus, o tai dar labiau susilpnino valstybę. Todėl 332 m. pr.Kr Egiptą gana lengvai užkariauja Aleksandra Makedonietis. Po jo mirties Egiptą valdė Aleksandro Makedoniečio generolas Ptolemėjas ir jo palikuonys. Galutinai Egipto civilizacija žlunga, kai ją 30 m. pr. Kr. nukariauja Roma.