Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Būrų padėtis K. Donelaišio "Metuose" » Darbo peržiūra
Būrų padėtis K. Donelaišio "Metuose".
Kaip pasakėčių autoriai, taip ir Donelaitis smerkia čia pačias bendrąsias žmonių ydas: išdidumą, godumą, neteisingą elgesį su silpnesniais…
„Metų“ veikėjas-visa Vyžlaukio valsčiaus visuomenė, keli šimtai lietuvių būrų ir keliolika ponų, amtmonų ir prievaizdų.
Iš veikalo sužinome, kuriuos darbus dirba tie būrai kiekvienu metų laiku, kaip jie vargsta ir ilsisi, kenčia ar linksminasi, triūsia ir tinginiauja, vaišinasi, vaidijasi, išdykauja... Matome, kaip žmonės jaučia, kaip galvoja samprotauja; sužinome, kuo jie vilki, kokiose trobose gyvena, kokius darbo įrankius vartoja, ką valgo ir geria... kitaip tariant, poetas čia supažindina mus su XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos būrų buitimi ir pasaulėžiūra. Kasdienio būrų gyvenimo vaizdai visur lydimi gamtos vaizdų; gamta čia sudaro ne tiktai formą, kuriame veikia žmonės, bet jos vaizdai susieti su žmonių gyvenimo įvykiais ir jų nuotaika.
Pavasarį prasideda lauko darbai ponų ir pačių būrų naudai, bet šis metų laikas, kada pabunda visa gyvoji ir negyvoji gamta ir visus pakraščius pripildo garsų ir spalvų, vis dėlto yra linksmybės metas; ruduo ne tik liūdnai nuteikia būrą, bet drauge leidžia pasinaudoti savo gėrybėmis, pasidžiaugti vasaros darbų vaisiais, lengviau atsidusti, pasisvečiuoti ir paplepėti; žiema atneša sunkių rūpesčių dėl būvio, kartais grasindama nepritekliumi ir badu... keturi metų laikai, vienas kitą pakeisdami, čia sunkindami būro gyvenimą, čia guosdami jį ir linksmindami, teikia jam įvairumo ir savotiško ritmo. Poetas pamažu, neskubėdamas parodo mums visų metų žmonių darbus ir rūpesčius, atskleidžia didesnius ir mažesnius žmonių ir gamtos gyvenimo paveikslus, rūpestingai pabrėždamas daug būdingų smulkmenų, vietomis kiek ilgiau sustodamas ties tragiškais ar komiškais įvykiais, kalbėdamas apie padorius („viežlybus“) būrus, neiškenčia jų nepagyręs, o nenaudėlių ir tinginių nepapeikęs; šiems dažnai ir ilgą pamokslą pasako arba, lyg užmiršęs, ima kalbėti apie tolimesnius dalykus, kurie autorių ir per toli nuveda į šalį.
Būrų visuomenė ir jos atstovai. Tipai
Aprašydamas sunkius būrų darbus ir jų nuolatinę kovą dėl būvio, kurią sunkina nežmoniškas vokiečių ponų ir vachmistrų elgesys, poetas daug davė ryškių ir įtikinančių vargingo lietuvių gyvenimo vaizdų.
Juk žinai, brolau, koktu, kad svilina saulė
Ir kad prakaitui srovėms per nugarą teškant,
Jau ir blogs skilvys dėl pietų pradeda skųstis.
Rods, ir jam perlenkio reik kasdien pasitiešyt,
Ale kuomi gal biednas būrs savo vėdarą linksmint,
Kad jam plutos tik ir kėžas vos pasiliko?
Taip vargingai jis, savo sausą truputį kramtęs
Ir ištroškęs, jau malkelio gert užsigeidžia,
O ką gers, kad skinkio jam nei viens nepasiūlo?
Taip jis iš bėdos, pas klaną kokį nušokęs,
Ištisas ir didei dūsaudamas vandenį laka,
Kur vabalai visokį su varlėms šokinėja;
O štai, Diksas, su lazda dar muša nabagą.
Paprastas ir būrų apdaras: net į vestuves jie vyksta vyžoti. Retai kur Donelaitis, kalbėdamas apie būrus, apsirina be epiteto „vyžotas“.
Tik ypatingai darbžtūs, kantrūs būrai gali visas prievoles (čyžes ir mezliavas) atlikti ir patys kiek geriau apsirūpinti. Toks yra Krizas, kurio nei vargai nei bėdos nepalaužė, bet tik užgrūdino jo valią. Jis pats pasakoja, kaip iš piemens ir pusbernio pasidarė turtingu gaspadoriumi. Tame pasakojime vėl randame keletą būdingų būrų buities vaizdų.
Aš, dar vaikpalaikiu glūpu pas bleberį būdams,
Daugsyk dyvijaus, kad koks turtingas gaspadorius
Su bernais kasmets suderėdams dolerį siūlė,
O bernai dar gyrės, kad koksai geradėjas
Kartais iš tikros širdies šeštoką pridėjo;
Kad dar ką jiems ir dvi vyži pažadėjo,
Štai jie dar už garbę tą didei dėkavo.
Senesnis būrų kartos atstovas, augęs tada, kai krašte veik vieni lietuviai gyveno, Krizas samprotauja taip, kaip samprotavo ir kiti jo amžiaus žmonės.
Visame kame pritardamas jo pažiūroms, Donelaitis su ypatinga simpatija kalba apie malonų ir vaišingą Krizą.
To žmogaus namelius Dočys, kaip jau paminėjau,
Pypkį sau užsidegęs ir kirmyt nusibastęs,
Naktyj prieš gaidžius taipo supleškino pernai,
Kad iš namo jo vos kuolas vienas pasiliko.
Ak, mano kaimynučiai, ak, širdingi broleliai!
Aš dėl Dievo jus meldžiu, neužmirškite Krizo
Ir kad jums jisai pasiklonios, ubagais eidams,
Ben nepadyvykit jam, jo pamatydami skrandą,
Ir, kad jis Tėvemus skaitys, nebarkite bėdžių.
Kitas poeto mėgstamas būras – išmintingasis šaltyšius pričkus, kuris moka ir ponams įtikti ir būrų nenuskriausti. Jis dažnai apibara tinginius ir neklaužadas, kai kada ir apmuša, bet niekuomet nėra nirko be reikalo nei nuskriaudęs nei piktu žodžiu užgavęs. Daug matęs ir patyręs, pričkus gerai pažysta žmones ir visada blaiviai žiūri į gyvenimą. Į jo lūpas autorius įdeda kelis įdomiausius epizodus: apie Krizo dukters vestuves, apie slinkių ir pelėdą, apie ponų „neviežlybumą“.
Patyręs daug nuoskaudų ne tik ponų, bet ir iš būrų, kurie ne visada suprato jo geras intencijas, senasis šaltyšius graudžiais žodžiais skundžiasi kaimynui žmonių nedėkingumu:
Ogi dabar žilam visi jau juokiasi bloznui:
Plonas taipo, kaio būrs, šaltyšių niekina seną.
Aš daug syk, pažebodams sau nuplikusį kuiną
Ir karčius žilus ant sprando jo pamatydamas,
Su dūsavimais išvystu savo senytę.
O kad rudenyj per purvus į baudžiavą joju,
O mano kuinplaukis klampodamas žengt nenujėgia,
Aš jo taip gailiuosi, kad kartais ašarų srovės,
Ypačiai, kad ieškoliots jodau, varva nuo zubų.
Taip aš, mislyk tik, gailiuosi pasenusio kuino,
Nes jis trylika metų, man šuoliais jodinėjant,
Po balnu mane viežlybai į baudžiavą vilko.
O gi manęs, žėlėk Dieve, nuplikusio tarno
Jau visai nei šis nei tas susimilk nesupranta.