Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Balys Sruoga "Dievų miškas" » Darbo peržiūra

„Dievų miškas“

Balys Sruoga gimė Baibokų kaime , netoli Vabalninko , Biržų krašte . Studijavo Petrogrado miškų institute . Dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime . Parašė dramą „Dievų miškas“ kuriame pasakojama apie tremtį .
Iš pirmų eilučių „slenka , slenka ... Kokia daugybė jų ! Šimtas , kitas , trečias “ , nelabai galima nuspėti apie ką kalbama . Kas slenka? Kas trečias? Ir kokia čia daygybė,kas tai? Bet įsigilinus labiau pamatome jog tai žmonės besikankinantys lageryje , kaip kokie vergai . Ši klipatų komanda , kaip rašoma tekste , yra darbininkai uždaryti nelaisvėje ir dirbantys darbus sunkiausius iš sunkiausių . Tačiau tai ištverminga komanda , pastovi „nemažėjanti nenykstanti“. Tremtis yra sunki , žmonės miršta neištvėrę tų sunkumų , to nesibaigiančio beribio darbo . Tačiau jų atsiras vėl , nes sugrįžus miško komanda „papildys“ klipatų gretas . Miško komanda atiduodama klipatas , gauna naujų bendradarbių . Į lagerį kasdien atvaroma daugybė naujų žmonių , tačiau skaičius daugėja labai pamažu . Šiais žodžiais norima pasakyti , jog daug žmonių miršta ir užimti jų vietas lageryje sunku . Atvežti „nauji“ žmonės užima mirusiųjų vietas , todėl stipriai padidėti skaičius negali . „Vergų“ mintyse knibžda viena mintis , jog jie tai daro veltui . Yra manoma , kad karo laukuose mirti būtų kur kas geriau , nes ten visi yra lygūs . Kovoja jie už Tėvynę , laisvę ... Mano jog jiems taip būtų ne kiek geriau , bet prasmingiau , nes žinotų jog palieka šį pasaulį neveltui , o dėl kažko jiems artimo ir brangaus . Norėtų pajausti ką reiškia , kai tau suteikia pagalbą . Bet jie to nejaučia , nes kur yra jie , tokio dalyko kaip pagalba ar užuojauta nėra . Mirsi tu kaip „šunelis pakelėje“ niekam nereikalingas ir nemylimas „niekas tavęs neatjaus , nepaguos , į mirties paslaptį pakeleivingos meilės žodžiu nepalydės“. Vieni ir kiti kartais pamąsto ar negeriau būtų jai juos pasmerktų ir pakartų , tada nebūtų tiek kančių ir vargo . Nereikėtų tiekvargti , marintis badu , tiesiog pamiršti ką reiškia gyventi . Būnant čia galvoje rutuliojasi tik vienas dalykas – kaip greičiau tą kančią pabaigti ir išsilaisvinti iš baisaus lagerio . Šis lageris buvo labai žiaurus ir neužjaučiantis . Prisiminus kas buvo seniau net širdžiai gera pasidarydavo . Seniau , kituose kraštuose mirštančiam leisdavo bent paskutinį norą išsakyti , tuos norus jie patenkindavo . „Duodavo pavalgyti , dūmą nuryti , laišką parašyti , kokią mauškę išmesti ...“ – tai tik parodo , kad tie laikai buvo daug geresni ir laimingesni , tada bent galėdavai pasidžiaugti paskutinėmis gyvenimo akimirkomis . O šiame lageryje tave paspiria ir pagalvoja - „jog mirk nes tu čia jau nebereikalingas“. Baisūs buvo ir kiti lageriai , atveždavo žmogų ir tuojau pat nužudydavo . Toks pat žudymas buvo ir šiame lageryje „Dievų miško padangėje“ – taip buvo vadinamas šis lageris . Skirtumas tarp kitų lagerių ir šio buvo toks , kad čia nežudydavo iš karto , o siaubingai nukankindavo , atimdavo visą sveikatą , jėgas , versdavo kankintis iš bado . Mūsų amžiaus „lagerių“ su praeitų amžių nepalyginsi , nes nėra taip kaip seniau . Taip per amžius ir slenka klipatų komanda slenka .
B . Sruga pasakodamas apie tremtį norėjo parodyti tų laikų negailestingumą , nes jis pats buvo tai patyręs .