Nemoku.lt » Lietuvių kalba » asmeninis knygu dešimtukas » Darbo peržiūra
Asmeninis knygų dešimtukas
Knyga- tai dvasinės kultūros reiškinys. Dvasiniam žmogaus gyvenimui ugdyti, pažinti save, kaip asmenybę padeda knyga. Ji praturtina žmogaus dvasinį pasaulį. Daugelis skaitytojų literatūrą renkasi pagal savo asmenybę, pomėgius, polinkius tai, kas jam priimtina, kas kelia susidomėjimą, džiugina. Neretai kūriniuose susiduriama su veikėju, kurio gyvenimas, veiksmai, išgyventos situacijos, bei minčių srautai sutampa su paties skaitytojo. Tai yra puikus savęs analizavimo ir pažinimo pavyzdys.
Viena iš mano mėgstamiausių knygų, kuri net palietė širdį, tai Stephenie Meyer ,, Saulėlydis“. Ši knyga šiais metais knygų mugėje buvo pripažinta viena iš geriausių ir skaitomiausių jaunimo tarpe. Stephenie Meyer, parašius šią knygą, literatūros kritikai rašytoją išrinko viena iš ,, daugiausiai žadančių jaunųjų autorių“. „Saulėlydis” sukėlė didelį ažiotažą visame pasaulyje
Šioje knygoje pasakojama apie paprastos merginos Belos Svan ir vampyro Edvardo Kaleno meilę. Raudonas obuolys ant knygos viršelio simbolizuoja uždraustą vaisių, nuskintą nuo Tiesos medžio. Saulėlydis lengviausias paros metas vampyrams, kai jie mažiausiai trokšta kraujo. Stephenie Meyer įtaigiai ir nepastebimai supina paprasto Belos gyvenimo ir paslaptingo Edvardo gyvenimo, detales. Veikėjai tarytum tikrai gyvena mūsų pasaulyje , visai arti. Skaitydama šią knygą jaučiausi, lyg pati būčiau Bela, kuri patiria teik daug linksmų, liūdnų ar net bauginančių akimirkų. Ši knyga tarsi įtraukia ir užhipnotizuoja, visai kaip Edvardas Belą. Gausu vaizdingų aprašymų, kurie kūriniui suteikia dar daugiau įdomumo ir spalvingumo. Pradėjus skaityti ,,Saulėlydį“ nebegalėjau sustoti, tai perskaičiau ir jos tęsinius tai: ,,Jaunatį“, ,,Užtemimą“ ir ,,Brėkštanti aušrą“.
Kita knyga, kuri pritraukė mano dėmesį tai Viljamo Šekspyro ,,Hamletas“. Viljamas Šekspyras- anglų rašytojas, poetas, dramaturgas. Šekspyras laikomas vienu iš svarbiausių anglų ir Vakarų Europos rašytojų. Jo drama ,,Hamletas“ yra penkių veiksmų tragedija, kurioje susipynę meilė, kerštas ir išdavystė. Šios tragedijos pagrindinis veikėjas jaunasis Danijos princas Hamletas yra kupinas dvejonių, sielvarto ir skausmo. Hamletas išsiskiria iš kitų Šekspyro tragiškųjų herojų tuo, kad jis — mąstytojas, aštraus ir gilaus proto žmogus. Artimiausi žmonės griauna jo susikurtą idealą. Motina, neseniai palaidojusi vyrą, išteka už Klaudijaus, Hamletą skaudina toks poelgis. Dėdė Klaudijus pasirodo esąs tėvo žudikas. Hamletas mąsto apie savižudybę, bet to padaryti negali. Hamletas tikėjo, kad žmogus - pasaulio grožis, bet pamato, jog taip nėra. Ši knyga man paliko labai didelį įspūdį, žaviuosi Hamletu, kad jis taip ryžtingai kovojo su savo priešais.
Iš romanų esu perskaičiuos Antano Vaičiulaičio ,,Valentina“. Antanas Vaičiulaitis atstovauja nepriklausomos Lietuvos meninei kultūrai, laikomas estetinio realizmo kūrėju. Romanas parašytas dar iki karo. Kūrinio pavadinimas rodo, kad svarbiausia veikėja yra Valentina. Valentina svyruoja tarp meilės ir pareigos, tarp žemiško moters vaidmens ir kažko didesnio, visuotinesnio. Antanas yra inteligentiškas jaunuolis, atvykęs į kaimą padėti profesoriui parašyti knygą.. Visą romaną tarsi “ gaubia “ nuojauta. Ypač svarbiu simboliu romane tampa ežeras, skiriąs Valentinos namus nuo miestelio, kuriame apsigyveno Antanas. To paties ežero audringi vandenys tampa likimu, kada juose apsiverčia Valentinos laivelis. Ežeras tarsi simbolizuoja jų meilę. Šį romaną skaitydama jutau įtampa labai laukiau kūrinio atomazgos. Pastebėjau daug ženklų pranašaujančių apie mirtį bet tikrai nemaniau, kad bus tokia tragiška pabaiga.
Kitas romanas, tai Antano Škėmos ,,Balta drobulė“. Antanas Škėma – modernistas. Škėmos kūrybos labai autobiografiška. Jo veikėjai turi paties rašytojo bruožų. Knygoje aprašomas vidutinio amžiaus poeto, lietuvio, gyvenančio Amerikoje, kova už gyvenimą. Jo prisiminimai apie Lietuvą, šeimos paveikslas, užsilikęs atmintyje, meilės nuotrupos, tikrumo ieškojimas verčia jį laviruoti tarp gyvenimo ir beprotybės. ,,Baltą drobulę“sudaro trys plotmės. Perskaičius šią knygą, likau "lengvai" sukrėsta. Rekomenduočiau šią knygą svajotojams, turintiems lakią vaizduotę, tiesos ieškotojams, nuolat besigilinantiems į pasąmonę. Ir svarbiausia – žmonėms, nebijantiems mąstyti kitaip.
Esu perskaičiusi dvi dramas, pirmoji tai Vinco Krėvės ,,Skirgaila“. Vincas Krėvė-lietuvių literatūros klasikas, profesorius, ministras. Kaip romantikas Vincas Krėvė, stiprių kenčiančių asmenybių ieško istorinėje praeityje. Čia dėmesys sutelkiamas į tuos laikus, kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais. Tobuliausias šios temos kūrinys – istorinė drama (tragedija) „Skirgaila“. Dramoje Lietuvos valdovas Skirgaila yra atsidūręs tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei išvengti, nei pakeisti. Skirgaila prievarta savo pilyje laiko uždaręs Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad lenkams kaip kraitis neatitektų jos žemės, valdovas nori būti švelnus, trokšta meilės ir ramybės, net pasiryžta dėl kunigaikštytės atsisakyti sosto, tačiau ir čia patiria pralaimėjimą. Ona Duonutė, pamilusi vokiečių riterį Kilerį, atstumia Lietuvos valdovą.
Antra drama tai Justino Marcinkevičiaus ,,Mažvydas“. Justinas Marcinkevičius- poetas, dramaturgas, vertėjas. Justinas Marcinkevičius, siekdamas platesnių idėjinių apibendrinimų, ryžosi meniškai rekonstruoti Mažvydo biografiją. Jis kūrė ją gana laisvai, pasiremdamas tik pačiais bendriausiais istorijos šaltinių duomenimis. Pagrindinis kūrinio personažas – pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Mažvydą autorius pristato kaip didvyrį ir kankinį. Herojus kenčia dėl to, kad visa, kas, atrodo, galėtų būti laikoma nepajudinamomis vertybėmis- dideli siekimai ir žygdarbiai, staiga susvyruoja, nebetenka pagrindų, nes jis paliko pražūčiai savo mylimąją, nepajėgė išgelbėti sūnaus. Kai perskaičiau šias dramas supratau, kad žmogus turi būti įsipareigojęs savo tėvynei, jos kultūrai, kalbai.
Man labai patiko skaityti Jono Biliūno rinktinė ,,Liūdna pasaka“. Jonas Biliūnas lietuvių rašytojas, lyrinės lietuvių prozos pradininkas, politinis veikėjas. Apsakymuose ryški etinė psichologinė problematika, su užuojauta parodomas skriaudžiamo, nelaimingo žmogaus likimas, atskleidžiami jo jausmai. Visoms Jono Biliūno novelėms būdingas objektas – kaimas, jo žmogus. Veikėjai – niekam nereikalingi, nuskriausti, atstumti. Didžiausias ir paskutinis J. Biliūno kūrinys- apysaka ,,Liūdna pasaka“- tai moters tragiški ir klaikūs išgyvenimai. Apysakoje pasakojama apie moterį vardu Juozapota, kurios vyras yra miręs per sukilimą. Ji vis ieško savo Petro klausinėdama žmonių. Visame kūrinyje daugiausia pasakojama apie Juozapotos jausmus, išgyvenimus. Šią apysaką man patiko skaityti, nes idomiai aprašomi Juozapotos jausmai.
Kita knyga, kurią perskaičiau tai Balio Sruogos ,,Dievų miškas“. Balys Sruoga- poetas, dramaturgas, prozininkas. Knygą autorius parašo per keletą mėnesių, grįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos. 1945 metais. Pasakojimas ramus, bet aštrus ir smingantis.Rašytojas nesistengia graudinti, nesileidžia į dūsavimus. B. Sruoga ieškojo atsakymo į pagrindinį XX a. klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškamuoti, bejėgiai, iš paskutiniųjų stengėsi išlikti žmonėmis. Pats pasakotojas ištraukoje yra vienas iš tų silpnų, iškankintų, bejėgių padarų, kuris iš paskutiniųjų stengiasi išlikti žmogumi, todėl jo pasakojimas būtent toks, - pritrenkiantis šokiruojančia tikrove...
Knyga padeda suprasti to meto žiaurumus, konclagerių siaubą,atskleidžia žmogaus stiprybę ir gebėjimą išlikti net pačiais sudėtingiausiais gyvenimo momentais.
Taip pat iš užsienio rašytojų man patiko Sharon Creech knyga ,,Du mėnesiai kelio”. Sharon Creech tai anglų rašytoja. ,,Du mėnesiai kelio“ - tik antras autorės parašytas romanas, iškart pelnęs kone visas solidžiausias Amerikos pre¬mijas, iš kurių pagrindinė - garsusis Njuberio medalis. Knygoje aprašoma trylikametės Salaman istorija. Salės mama išvyko iš namų prislėgta, sugniuždyta - gal begalinio tėvo gerumo, gal skaudžios netekties: prieš kiek laiko jai gimė negyvas kūdikis. Bet tikrai neketino palikti šeimos, o bėgo ieškoti dvasios atramos. Ir žuvo auto¬buso avarijoje. Tiesa, tai sužinojau tik romano pabaigoje. Tikrai labai įdomi ir aišku skausminga knyga.
Paskutinė knyga pati skaudžiausia ir intriguojanti tai Tim Guenard ,,Stipriau už neapykanta“. Ši knyga yra rašytojo Timo Guenard'o autobiografija, kurioje jis pasakoja apie savo gyvenimą nuo tada, kai jį, trejų metukų vaiką, prie stulpo pririšo ir paliko mama. Jis kalba apie savo gyvenimą dviračių garaže, pataisos kolonijoje, ligoninėje, kur gydė jo sutraiškytas kojas. Pasakoja apie troškimą pajusti motinišką šilumą, pinigų prasimanymą reketuojant prostitutes ir norą nužudyti savo tėvą – mane tai šokiravo. Perskaičius šią knygą mano požiūris į tam tikrus dalykus pasikeitė. Dabar suprantu, kad kiekvienas vaikas, gyvenantis be tėvų, jaučiasi nieko vertas. Ir tik labai stiprios asmenybės sugeba nepalūžti ir siekti gyvenime to, ko jiems nesuteikė tėvai. Rašytojas norėjo parodyti, kaip tenka gyventi pamirštiems vaikams, kaip jie patys turi rasti teisingą kelią, kovoti už save. Siūlyčiau perskaityti knygą paaugliams ir suaugusiems, kurie atsakingi už tai, kad būtų mažiau neapykantos.
Šios knygos praturtino mano dvasinį pasaulį. Jos man padėjo pažinti save, kaip asmenybę. Literatūra, kaip ir bet kuris kitas meno kūrinys, veikia mano vaizduotę ir jausmus. Knyga ne tik sukelia susidomėjimą, bet ir moko gyventi bei mylėti. Ji skirta ne tik praleisti laisvalaikiui, knyga naudojama, kaip mokslo priemonė. Ji yra labai pasitarnavus mūsų tautai ir laikoma viena didžiausių pasaulio turtų. Kaip sako Justino Marcinkevičiaus žodžiai: “Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo su žmogumi, kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina”.