Darbo peržiūra

Makroekonomikos referatas

ANTIMONOPOLINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Įvadas

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis ir visiška priešingybė tobulai konkurencijai – monopolija. Tai toks rinkos sandaros tipas, kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas (gr.,,monos“ – „vienintelis“, „poleo“ – „parduoti“). Realiame gyvenime yra labai mažai produktų, kurie neturi pakaitalų. Gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau energija naudojama įvairiems tikslams, turi pakaitalų (pvz. vienas iš jų – anglis). Taigi galima teigti, kad grynosios monopolijos yra labai retas reiškinys - abstrakcija.
Kadangi turėdama monopolinę jėgą, įmonė gali pakeisti tobulos konkurencijos diktuojamą resursų alokaciją ir nacionalinių pajamų paskirstymą, valstybė antinomopoliniais įstatymais bando neleisti firmoms įgyti monopolinę jėgą arba ją išlaikyti. Antiminopoliniai įstatymai įvairiose šalyse nevienodi. Nors jie remiasi bendrais teoriniais principais, aiškinančiais neigiamas monopolijos pasekmes ūkiui, tačiau nemažai lemia ir konkreti kiekvienos valstybės situacija, ir valstybės požiūris į ją. Vakarų Europos antimonopolinis reguliavimas vėlavo pusę amžiaus, palyginti su JAV, o štai Lietuvoje parengtas antimonopolinio įstatymo projektas tik 1990 m., 100 metų vėliau nei garsusis Shermen‘o įstatymas – pirmasis antitrestinis įsatymas priimtas Amerikoje (priimtas 1890m., riboja gamybos konkurenciją, kuri vyksta kartu su ekonomikos idustrializavimu. Monopolija ir didelės rinkos dalys nebuvo draudžiamos, tik buvo baudžiama už nesąžiningus, neteisėtus kovos su konkurentais veiksmus).
Taigi šiame referate nagrinėjama monopolijos formavimosi ypatybės, monopolijos valstybiniai reguliavimo būdai, taip pat apžvelgiama, kokios Lietuvoje yra monopolijos ir kaip jas reguliuoja Lietuvos valstybė. Ši tema dabar ypač aktuali yra energetikos sektoriuje.

MONOPOLIJOS FORMAVIMOSI ĮPATYBĖS

Doc. Violeta Pukelienė aptaria keturias pagrindines įėjimo į monopolinę rinką ir išsilaikymo joje kliūtis:
1. Išskirtinės teisės, gaunamos iš vyriausybės. Vyriausybė, suteikdama firmoms vienintelio pardavėjo statusą, suformuoja kliūtį kitoms firmoms (licencijos, subsidijos). Daugeliu atvejų vyriausybė pati atstovauja monopolijoms (pašto paslaugos, alkoholinių gėrimų pardavimas, valstybinių loterijų organizavimas).
2. Patentai ir autorinė teisės. Tai garantuoja naujų produktų kūrėjams ar literatūros ir meno kūrinių autoriams išskirtines teises. Patentai gali būti išduodami ir gamybos technologijoms. Patentai garantuoja išradėjui monopolinę padėtį patento veikimo metu ir tik ribotą laikotarpį. Kai baigiasi patento veikimo laikas, įėjimo į šaka kliūtis dingsta. Kada kokia nors firma įsibrauna į rinką, pažeisdama kitos firmos patentą, jos veiklą gali sustabdyti teismas.
3. Svarbiausių žaliavų šaltinių nuosavybė. Monopolija gali išsilaikyti, jeigu ji turi ar valdo visas žaliavas, reikalingas produkto gamybai („Aluminum Company of America“ ALCOA iki II pasaulinio karo kontroliavo visus boksitų šaltinius). Firmos, kurios turi technologinių paslapčių, taip pat yra monopolininkės, jeigu kitos firmos negali pagaminti tokio pat produkto (Coca-Cola).
4. Didelės monopolinės gamybos maži kaštai. Labai didelių firmų kaštų pranašumai gali leisti vienai firmai, aptarnaujančiai visą rinką, gaminti produkciją su mažesniais kaštais, nei tai būtų galima daryti, jeigu rinką aptarnautų du ar daugiau pardavėjų. Tai padeda firmoms įtvirtinti monopolinę galią, bei tapti kliūtimi kitoms firmoms, norinčioms įeiti į šią rinką. Monopolija, norėdama apsaugoti savo rinką, gali nustatyti santykiškai mažas kainas, kurios bus nepasiekiamos kitoms firmoms.

NATŪRALIŲJŲ MONOPOLIJŲ REGULIAVIMAS

Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Yra atvejų, kai natūrali monopolija nedraudžiama įstatymų, bet reguliuojama jos veikla apribojant neigiamas pasekmes vartotojui. Yra dvi natūraliosios monopolijos reguliavimo galimybės.

1 Grafikas. Natūraliosios monopolijos reguliavimas.

Taškas M yra nereguliuojama, pelną maksimizuojanti monopolijos padėtis su aukštom kainom, mažu kiekiu ir dideliu monopoliniu pelnu.
Pirmasis būdas, kaip galima reguliuoti monopoliją – tai kainodara pagal vidutinius kaštus. Šiuo atveju vyriausybinė firma leidžia nustatyti tokią kainą, kad firma galėtų padengti savo vidutinius kaštus (AC). Monopolisto nustatyta kaina bus ten, kur vidutinių kaštų kreivė kerta paklausos kreivę (taškas R). Naudojant šį reguliavimo būdą, kainą reguliuojanti vyriausybinė tarnyba atima iš monopolijos galimybę laisvai pasirinkti jai naudingiausią paklausos tašką. Tačiau šis reguliavimo būdas taip pat turi ir savų trūkumų: nors firma, parduodama savo gaminį už vidutinius gamybos kaštus, savo kaštus padengia, tačiau gamina mažesnį nei efektyvų prekės kiekį (Qr). Šis monopolijos reguliavimo būdas plačiai paplitęs JAV. Paprastai, taip reguliuojami elektros energijos, gamtinių dujų ir telefono ryšio paslaugų tiekėjai.
Antrasis natūraliųjų monopolijų reguliavimo būdas – kainos nustatymas pagal ribinius kaštus. Iš pirmo žvilgsnio šis reguliavimo būdas gali pasirodyti labai patrauklus – juk nustatoma kaina lygi ribiniams kaštams (P=MC), o tai puikiai atitinka ekonominį efektyvumą (taškas I). Tačiau toks kainos nustatymas sukelia firmai, turinčiai žemyn besileidžiančią kaštų kreivę, nuostolius. Visa tai galima paaiškinti tuo, kad jei AC leidžiasi žemyn, tai MC<AC, taigi P=MC nustatymas reiškia, P<AC. O kai kaina yra mažesnė už vidutinius kaštus, firma patiria nuostolį. Tokiu atveju šis reguliavimo būdas reikalauja valstybinių subsidijų, padengti didelius pastovius kaštus. Paprastai taip reguliuojamas monopolijas imasi valdyti valstybė. Tačiau ir šis kainų reguliavimo metodas turi trūkumų: kol firma gauna bet kokią subsidiją kaštų padengimui, tol ji nesuinteresuota mažinti kaštų.
Galima teigti, kad vadovaujamasi pelno dydžiu. Jei pelnas laikomas „nesąžiningai dideliu“, reikalaujama sumažinti kainas, o jei mažesnis, leidžiama padidinti. Ekonominis pelnas turėtų būti lygus nuliui, bet nulinis pelnas gali būti ne tik dėl „teisingo“ kainų nustatymo, bet ir dėl firmos neefektyvaus valdymo. Tai leidžia spręsti, kad negalima vadovautis vien pelno kriterijumi.
Kadangi leidžiama kaina yra mažesnė už pelną maksimizuojančią ir apima kaštus bei „teisingą“ pelną, firma suinteresuota iškreipti kaštų ataskaitą juos padidindama. Būtinos kaštų apskaitos taisyklės ir jų laikymosi kontrolė. Tai padeda teisingai apskaičiuoti kaštus, o kita vertus, įpareigoja firmos vadovus efektyviai naudoti resursus, nes, suvaržius iniciatyvą, jie neturi tokio aiškaus siekio, kaip, kad yra nereguliuojamose konkurencinėse rinkose. Nustatyti leidžiami kaštai – kainodaros orientyras. Taip neleidžiama reikštis monopolinei jėgai.

MONOPOLIJOS VALSTYBINIAI REGULIAVIMO BŪDAI

Paprastai antimonopoliniuose įstatymuose neteisėti skelbiami veiksmai, kuriais gali būti įgyta antimonopolinė rinkos jėga:

Salpti sandėriai tarp įmonių dėl kainų padidinimo bei gamybos apimties sumažinimo.
Prekybos žlugdymas sudarant visų resursų pirkimo iš vieno pardavėjo kontraktus.
Grobuoniškas kainos nustatymas, verčiant konkurentus jungtis prie firmos, kitaip jiems gresia bankrotas.
Akcijų supirkimas siekiant prijungti prie firmos konkurentus.
Kelių nepriklausomų įmonių susijungimas į vieną.

Kadangi monopolinės rinkos struktūros formavimą sąlygojantys veiksmai neturi griežtų kiekybinių įvertinimo rodiklių, svarbu ne tiktai patys įstatymai, bet jų taikymas praktikoje.
Pasak L.Fergizo, reguliavimo įtaka ekonominiam aktyvumui jau gerokai ankščiau buvo tyrinėta išsivysčiusiose Vakarų valstybėse. Jos dydžiui nustatyti buvo atliekami šimtai tyrimų, pateikta gausybė informacijos ir apibendrinimų. Dauguma išvadų labai aiškiai įvardija: reguliavimas padidina kaštus ir riboja konkurenciją, o tai sukelia nedarbą ir ekonominės veiklos efektyvumo mažėjimą. Konkurencija yra būtina gerovės ir bet kokios, ne ekonominės, laisvės sąlyga, nes tik esant konkurencijai žmonių pastangos nukreipiamos ten, kur jos yra efektyviausios ir geriausiai pasitarnauja žmonėms.

Praktinė dalis

Lietuvoje yra nemažai sričių, kuriose vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys. Prie tokių sričių tenka priskirti ir dar labiau monopolizuotas, tačiau daugelio pamirštamas sritis: sveikatos apsauga bei švietimas.
Antimonopolinio reguliavimo tvarką, sąlygas bei ypatumus Lietuvoje reguliuoja LR Seimo priimtas 1999m. kovo 23d. “Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymas“ Nr. VIII-1099. LR antimonopolinį reguliavimą, arba, kitaip, konkurenciją ribojančių veiksmų kontrolę, atlieka Konkurencijos Taryba, kuri yra LR valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką bei kontroliuojanti kaip laikomasi konkurencijos įstatymo nuostatų. Ši institucija yra juridinis asmuo, kurio veikla reguliuoja LR įstatymai, jeigu konkurencijos įstatymas nenumato kitaip. Ši valstybės įstaiga kontroliuoja, kaip ūkio subjektai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijos laikosi konkurencijos įstatymo nustatytų reikalavimų, duoda privalomus nurodymus ūkio subjektams, nustato atitinkamos rinkos apibrėžimo bei dominuojančios padėties nustatymo kriterijus bei tvarką; tiria ir nagrinėja pažeidimus bei taiko pažeidėjams sankcijas; kreipiasi į teismą, kad būtų apginti valstybės ir kitų asmenų saugomi interesai; pagal kompetencija priima teises aktus; taip pat, pagal kompetencija atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų ekspertizę, teikia LR Seimui ir LR Vyriausybei išvadas dėl šių aktų poveikio konkurencijai; taip pat vykdo kitus jai pavestus įgaliojimus.
Taip pat antimonopolinį reguliavimą vykdo ir atskiruose rinkos sektoriuose įsteigtos atskiros institucijos, pvz. energetikos sektoriuje 1995 m. liepos mėn. įsteigta Valstybinė energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisija (iš pradžių ją sudarė 10 žmonių komisija, Seimo nariai, Energetikos ir Ekonomikos ministerijų aukšti pareigūnai, mokslininkai).
Antimonopolinis reguliavimas vyksta ir pagal LR konstituciją, 46 konstitucijos straipsnis teigia: „įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę“. Žinoma, Lietuva, kaip ES narė, reguliuodama monopolijas turi laikytis ir ES direktyvų.

< Atgal