Nemoku.lt » Geografija » Antarktida » Darbo peržiūra

Referatas apie Antarktidą

Dar prieš daugelį šimtmečių mokslininkai spėjo, kad aplink pietų ašigalį plyti sausuma. Tą spėjamą sausumą pavadino antarktimi, - teritorija esanti prieš Arktį (graikų kalboje anti reiškia prieš). Antarktida vadinamas pats žemynas, o Antarktimi pietų poliarinė sritis: Antarktidos žemynas bei jį supančių vandenynų pietinės dalys. Antarkties plotas yra 60 mln. kv. km., o Antarktidos 14,1 mln. kv. km. Antarktida vienintelis žemynas esantis ašigalyje. Tai didžiausio apledėjimo sritis žemėje: 99% teritorijos padengta ledu ir tai sudaro 26 000 000 kub. km. Vidutinis ledo storis 1830 m, didžiausias 4776 m. Tai sudaro 87% žemės ledo. Jo plotas lygus 14.2 mln. kv. km. vasarą, o žiemą jos plotas padvigubėja dėl jos periferijoje besiformuojančio jūros ledo ir tai sudaro 90% viso žemės apledėjimo. Jei visas ledas ištirptų, tai vandens lygis pakiltų ~ 62 metrus.
Antarktida pats aukščiausias žemynas. Vidutinis žemyno aukštis, padengtas ledu (2000 m. v. j. l.), yra du kartus didesnis už vidutinį visų žemynų aukštį (870 m. v. j. l.). Žemynas vadinamas šalčiausiu vėjų poliumi. Didžiausia neigiama temperatūra užfiksuota -89,2, vasarą temperatūra -35 -50,vidutinė metinė -55 -57 ir tik Antarktidos puss. +2. Antarktida pats skurdžiausias žemynas pagal augaliją ir gyvūniją, bet ji yra labai savita.
Istorija: 18 a. pabaigoje buvo priartėjęs prie Antarktidos, tačiau dėl ledynų sangrūdos negalėjo priplaukti prie žemyno. Tada keliautojas padarė išvadą, kad „žemės, galbūt esančios pietuose, niekada nebus ištirtos... šią šalį gamta pasmerkė amžinam šalčiui“. Dž. Kuko rezultatai ilgam prislopino kitiems norą leistis į rizikingą kelionę ieškoti žemyno. Tik po 40 metų (1820) rusų keliautojai F. Belingzhausenas (Fabijanas Gotlibas Belingshauzenas (1778-1852) gimė Estijoje, Saremos saloje. Būdamas 19 metų amžiaus pradėjo tarnybą Rusijos karo laivyne, 1819m su „Vostok“ ir „Mirnyj“ laivais išplaukė tyrinėti Antarktikos. Atplaukęs 1820 m. pavadino Petro I, Aleksandro I salas. Grįžęs namo 1821 m. gavo admirolo laipsnį.) ir M. Lazerevas atrado Antarktidą. Vėliau atsirado keliautojų, panorusių pasiekti pietų ašigalį. 1911 m. gruodžio 14 dieną norvegas , o maždaug po mėnesio (1912-01-18) anglas Robertas Skotas pasiekė pietų ašigalį. 20 a. prasidėjo naujas tyrinėjimų etapas: pradėta tirti Antarktidos gamta. 1946m. JAV įkūrė pirmąją mokslinę tyrimų stotį. Vėliau tokias stotis pradėjo kurti kitos valstybės.
1928 m. australas Džordžas Wilkinsas ir amerikietis C.B. Eielsonas, betyrinėdami Antarktidos pusiasalį, pirmieji praskrido lėktuvu virš žemyno. Amerikiečių tyrinėtojas E. Byrd įkūrė didžiulę stovyklą – Mažąją Ameriką – 1929 Roso šelfiniame ledyne. Tais pačiais metais lapkrity skraidė virs poliaus. 1934 m. atvyko su kita ekspedicija. Abi ekspedicijos b uvo mokslinės. Kitos avia ekspedicijos: 1935 m. amerikietis Linkolnas Elsvortas perskrido Antarktidą; norvegai atliko plačius pakrantės tyrimus; vokiečiai 1938 m. ir 1939 m.; amerikiečiai 1939 – 1941 m. siuntė Amerikos Antarkties Ekspediciją. II pasaulinio karo metu Amerika nusiuntė didžiulę ekspediciją į Antarktidą. Daugiau nei 4 000 žmonių dalyvavo su 13 laivų ir daugiau nei 20 lėktuvų. Didelė pakrantės teritorija buvo nufotografuota iš oro žemėlapio ruošimui. 1957-06-01 - 1958-12-31 prasidėjo Tarptautiniai Geofizikos metai ir kartu ilgi Antarktidos tyrinėjimai. 12 valstybių į kūrė daugiau nei 60 tyrimo stočių ir aplankė didžiąją dalį kontinento. Pagrindinis akcentas buvo Transantarktinė Ekspedicinė Sandrauga vadovaujama Vivian Fuchs ir Edmund Hillary, kuris 1957 m. pradėjo 3 mėnesių kelionę ir pirmasis perėjo žemyną. Kai Tarptautiniai Geofizikos metai ėjo į pabaigą, 12 valstybių nusprendė tęsti toliau tyrimus su Tarptautine Geofizikų Kooperacija. 1959 m. Vašingtone buvo pasirašyta tarptautinė sutartis dėl taikių mokslinių Antarktidos tyrimų. Ji įsigaliojo 1961 m. nutraukdama visas teritorines pretenzijas. Ši sutartis buvo patvirtinta ir išplėsta 1991 m. Madride, kai 26 valstybės suformulavo Antarktidos Aplinkos Protokolą. Dokumentas nustatė ribas populiacijai ir atliekų sunaudojimui, uždraudė naudingųjų iškasenų kasybą 50 – ai metų. Protokolas įsigaliojo tiktai 1998 balandį, kada paskutinė valstybė, Japonija, jį ratifikavo. Trapia aplinka susidomėjimas augo ir 2000 m. susiformavo naujos plaukiojimo apie Antarktidą gairės. Tai reiškė, kad greitai padaugės turistų ir kils didžiulė grėsmė aplinkos pusiausvyrai. Reikšmingi moksliniai tyrimai buvo atlikti Antarktidoje: glaciologijos, meteorologijos, geomagnetizmo, tarptautinės orų kontrolės, seismologijos ir jonosferinės fizikos. Maisto pilni vandenynai yra vieni iš svarbiausių tyrimo objektų. Biologai atrado, kad žuvų kraujyje yra antifrizo komponentų, kad nesušaltų minusinėje temperatūroje. Tyrinėjimai vyko ir su pingvinais, ruoniais, kriliais (potencialus maisto šaltinis). Buvo ištirta krilių reprodukcija ir mokslininkai galėjo nustatyti tikslesnes krilių medžiojimo ribas.
Glaciologai ištyrinėjo didžiąją Antarktidos dalį ir padarė išvadą kad seniau čia būta didesnio ledyno. 1982 rastos pirmosios žinduolio fosilijos, 1985 – dinozauro. Vulkanologai ištyrinėję Sipl kalną ir veikiantį Erebuso ugnikalnį. Geologai surinko tūkstančius meteoritų (tame tarpi ir labai reti mėnulio fragmentai).
Glaciologai naudodami tokius naujausius išradimus kaip radioglaciologija, atrado, kad tarp žemyno ir jį dengiančio ledo yra dideli ežerai. Kosminiai palydovai stebi ledo judėjimą, gręžinių kernai paimti Roso šelfiniame ledyne ir Byrd stotyje (vakarų Antarktidoje) ir taip buvo atsektas žemyno klimatas net prieš kelias dešimtis tūkstančių metų, Prancūzai tyrė aisbergų judėjimą ant jų uždėję radijo siųstuvus, australai ir Saudo arabai galvoja kaip atsigabenti ledo į aridinius regionus.
Buvo atliekami Antarktidos atšilimo tyrimai, nes 1995 metais susiformavo labai daug aisbergų. Jau 25 metus be pertrūkio stebimi orai. 1985 m. britų mokslininkai pastebėjo, kad ozono sluoksnyje virš žemyno, kada Antarktidoje pavasaris, atsiranda skylė ir beveik išnyksta vasarą. Tai siejama su natūralia gamta, bet neatmetama ir chlorofluorokarbonų (CFC) tikimybė. Beveik kasmet pastebima, kad ozono skylė padidėja. NASA tyrimai parodė, kad 2000 m. skylės plotas buvo 28 300 000 km2, o 1998 – 27 200 000 km2 ir didėjo labiau nei mokslininkai spėjo.
Fiziologiniai, miego tyrimai atliekami žiemą, kada žemynas būna izoliuotas nuo pasaulio. Antarktidoje yra akmens anglių, geležies rūdos, spalvotųjų metalų, gamtinių dujų, manoma ir kitų išteklių. Oro temperatūrai nukritus žemiau 70C, keičiasi medžiagų savybės: metalas nuo smūgio ima trupėti, žibalą galima pjaustyti gabalais; žmonės būtinai turi dėvėti šildomus drabužius ir apsaugines kaukes, nes tokiame šaltyje nušaltų plaučius, akių ragenas, kitus organus.
Pagal tarptautinius susitarimus nė viena valstybė Antarktidoje negali bandyti branduolinio ar kokio kito ginklo.

Klimatas

Beveik visa Antarktida yra antarktinio klimato juostoje. Tai šalčiausias planetos žemynas. Ypač atšiaurus vidinių sričių klimatas. Vidutinė vasaros temperatūra nepakyla aukščiau – 30C, o žiemą ji būna žemesnė nei 70C. Antarktida vadinama žemės „šaldytuvu“. Dėl jos poveikio pietų pusrut ulis yra daug šaltesnis nei šiaurės.
Vasarą Antarktida Antarktida Saulės šilumos gauna daugiau, tačiau net 90% jos atspindi sniegas ir ledas o ir pati vasara labai trumpa. Žemyno pakraštyje kur kas šilčiau: vasarą temperatūra pakyla iki 0 +2 C. Tose teritorijose, kur sniegas nutirpsta, atsiranda oazių. Antarktidą supančių vandenynų pietinės dalys priklauso subantarktinei klimato juostai. Čia temperatūra aukštesnė negu žemyne. Dėl didelių temperatūros ir atmosferos slėgio skirtumų virš vidinių žemyno sričių ir vandenynų, skalaujančių žemyną, pakrantės ruože pučia pastovūs vėjai iš žemyno. Ties žemyno krantais jie sustiprėja ir kartais jie virsta uraganais. Šie vėjai nupusto nuo žemyno į vandenyną labai daug sniego. Žiemą jūras sukausto ledas. Vasarą ištisinio ledo pakraštys pasitraukia beveik iki pat kranto. Į vandenį šliaužiantis žemyninis ledas lūžta ir vista didžiuliais ledkalniais, kuriuos jūrų srovės nuplukdo toli į vandenyną (buvę atvejų, kada priartėdavo prie Afrikos).
Kritulių pasiskirstymas taip pat zoniškas. Centrinėje žemyno dalyje per metus iškrenta iki 50 – 100 mm, o pakrantėse iki 600 mm.

Antarktidos gyvasis pasaulis

Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos – tai antarktinė dykuma. Dabartiniai Antarktidos organizmai – samanos, kerpės, mikroskopiniai grybai, dumbliai ir kt. Ledo nedengiamuose plotuose net prie pat ašigalio aptinkama augalų. Antarktidos oazių ežeruose gausu įvairių dumblių, pačiame poliuje yra rasta bakterijų. Gyvūnija susijusi su žemyną skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi kelių rūšių banginiai, tarp jų didžiausi mūsų planetos gyvūnai – mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos, labai paplitę irklakojai.
Vasarą pakrantėse peri apie 10 rūšių paukščių. Pakrantėse yra daug pingvinų, aukštai kalnuose lizdus suka arktiniai ir snieginiai audrapaukščiai. Vasarą pakrantėse galima pamatyti kormoranų, bukauodegių plėšikų, mintančių maisto atliekomis.