Nemoku.lt » Lietuvių kalba » Antanas Baranauskas "Anykščių šilelis" » Darbo peržiūra
Antanas Baranauskas "Anykščių šilelis"
Antanas Baranauskas gyveno ir kure 19a. Vid. Kurybos kelia pradejo kurdamas lenkiskai, bet besimokydamas Seinu kunigu seminarijoje uzsikrete lietuviskaja dvasia ir eme kurti lietuviskai. Zinomiausias jo kurinys yra romantine poema anyksciu silelis, kuria sudaro dvi dalys . Pirmojoje dalyje pasakojama apie anyksciu silo praeiti , o antrojoje- apie dabarti. Kaip ir budinga romantikams, praeitis idelizuojama, dabartimi nusiviliama.
Anyksciu sile buvo galima regeti nuostabiausius vaizdus. Nuo maziausiu augalu iki didziausiu medziu, kuriuos poetas apraso liabai vaizdingai. Samanas palygindamas siu minkstuciukais patalais “galva in save traukia liulia uzliesti “, “uogenojai kaip rutos kelmais kelmais zelia”, vartojama daug epitetu : “kelmai kelmuoti , pakalnes nuplike” ir dominutyvu : “ pauksteliai paukstytes”. Taciau A. Baranauskas ypatinga demesi sutelkia i grybus , juos personifikuoja: “is po samanu marskos sarmatlyvai kysi”. Poemoje pasakojama nuo maziausiu iki didziausiu grybu, kuriu yra yvairiausiu formu,rusiu, spalvu, kaip antai “voverusku leikeles kur ne kur “, ruduokes, zaliuokes,”rausvos, melsvos, pilkos umedes sutuope “ , kazlekai “tartum kupkeliai kniupsti, kaip Mickevcius sako” , salpinjonai ir ,aisku , “is visu virsesnis auga baravykas” Taip pat sile aki veria ir kiti reginiai. Tai aukstos, lieknos puseles, zaliuoja egliai, kurapkos vaikus peri, guli kiskis ir kiti zvereliai. Medziai personifikuojami : “ Savo seseri skundzia liekna sedulele “. Taciau miska pazinojo tik tie zmones, kurie salia jo augo, gyveno. Jie zinojo augalu, medziu gydomasias savybes. Taigi miskas ne tik dusia ramino, bet ir gyde nuo ligu. Regimieji vaizdai suteikia galimybe skaitytojui pajusti “Anyksciu silelio” grozi.
Sile ne tik nuostabus vaizdas, bet ir kvapu misinys. “E kvepimas, jau ka gi? “ Cia gali uzuosti raudonus ir baltus dobilus, ramunes, cebrus, juodo kapciaus skuzdelyno kvapa. Vis kitokie, vis malonesni nosiai, tarsi “ is brangiausiu kvepalu misini padare”. Poetas personifikuoja miska: “ Tartum miskas kvepuoja nelyginant zveris “. Taciau visu augalu, medziu, lapu, dirvu, pieveliu kvapas skirtas ne tik zmogui, bet ir “ Dievui ant garbes ruko tep ramiai ,taip meiliai”.
Miskas ne tik skvepia gardziai, bet ir”siaudzia, uzia ir skamba linksmai… “Vidunakty taip tyku, - kad girdi, kaip jaunas / Lapas arba ziedelis ant sakeliu kraunas “, girdi “kaip sakom snibzda medziu kalba sventa, “kaip zvaigzdeles plevena, gaili rasa krinta”. Taciau austant atbunda gamta.. Slama lapai nuo vejo, zvereliai atsibunda, pradeda begineti po sila, dar paukstukai prabunda, cia antys “ pry! Pry! Pry!, cia tilvikas “ riu! Riu! Riu! “. Bet labiausiai poetas isaukstina lakstingalos balsa : “uz visus virsesnis lakstingales balsas: / Pilnas, skardus, griaudingas “…, “dusion isminga – lyg Lietuvos dainos “ . Vis kitokie balsai, vis kitokie garsai, vienas uz kita grazesni, bet visi garsai tarp saves susimaiso ir puikiai dera lyg koks ypatingas muzikinis instrumentas.
Lietuvis sile jausdavosi puikiai. Visas tas grozis, kvapai, garsai priversdavo susimastyti – “ Ar miske as cia stoviu, ar danguj , ar rojuj?” Lietuviui tai buvo daugiau nei Anyksciu silelis, tai buvo vieta, kur galejo zmogus pabuti su savimi, nusiraminti, susikaupti , pailseti , atgauti jegas.