Nemoku.lt » Dailė » ALGIMANTAS KURAS. Lietuvos Dailė XXa. Antrojoje pusėje » Darbo peržiūra

Lietuvos Dailė XXa. Antrojoje pusėje

ALGIMANTAS KURAS
(1940)

ALGIMANTAS KURAS gimė 1940 m. 1960 - 1966 m. studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1968 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Vilniaus dailės akademijos dėstytojas. Gyvena ir dirba Vilniuje. Nuo 1969 m. dalyvauja parodose Lietuvoje, Gruzijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Latvijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje etc
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algimantas Kuras chronologiškai priskirtinas Algimanto Švėgždos, Arvydo Šaltenio, Konstantino Dereškevičiaus kartai. Lietuvos meniniame gyvenime po J. Švažo, A. Stasiulevičiaus, S. Džiaukšto, romantizavusių vaizduojamą pasaulį, pridengusių svajingu šydu tapomus pramonės objektus, atėjusi karta į gyvenimą žvelgė gerokai niūriau. Tapytojai ėmė keisti vaizdavimo objektą, jį subanalindavo. A. Kuro drobėse pradėjo dominuoti ne statybos, o gelžgaliai, A. Švėgždos paveiksluose - ne pramonės gigantai, o plastmasiniai kibirai ir kartoninės dėžės. Kūriniuose, o ir pasaulėjautoje nebeliko pakylėtumo, būtino romantiškumo. Vietoj prabangių žemės kilmės dažų tonų ar sidabru spindinčių magistralių ateina niūroka spalvų gama. Drobėse ima figūruoti šiukšlynai, tepalas, benzinas, išmesti, nebereikalingi daiktai.

Kūrybos bruožai

Algimantas Kuras savo paveiksluose tyrinėja žmogaus aplinkos ir peizažo santykį, o tiksliau, žmogaus intervenciją į peizažą. Pievose ir dirvonuose jis pristato išklerusių, aprūdijusių, laiko ir juos vartojusių žmonių deformuotų agregatų. Prietemoje šie daiktai vaiduokliškai transformuojasi, įgyja jiems nebūdingų bruožų. Jie nepatrauklūs ir nereikalingi, niūriai kiūkso peizaže, suteikdami autsaiderio vaidmenį ir jam, priglaudžiančiam išmestus objektus. Tačiau šiame bjaurume Kuras įžvelgia ir grožį. Jo drobių koloritas ypač subtilus ir išsiskiriantis. Kontrastuodamas su opiomis temomis, rafinuotas koloritas sukuria specifinę įtampą. Dailininkas kursto ginčą dėl bjaurumo ir grožio, naudos ir griovimo. Erozijos pažeista technika teršia gamtą, bet kartu nyksta ir pati. Jos teritorijos užželia, bet laikui bėgant vėl gali atsigauti. Gamta ir objektai tyliai konfliktuoja vienas su kitu, o pergalė taip ir nepaskelbiama. Algimanto Kuro kūrybai svarbi tiek natūra, tiek meno istorija bei kolegų tapytojų drobės. Jis dirba bendresnėmis formomis kol galiausiai atranda tūrį. Laikydamasis ekspresyvios koloristinės tapybos principų, menininkas kuria atpažįstamą, tačiau transformuotą pasaulį.
Nuo 1994 m. dėstydamas Vilniaus dailės akademijoje tapybą, nuo 2002 m. vadovaudamas Tapybos katedrai, A. Kuras perduoda savo patirtį ir unikalų požiūrį į pasaulį jauniausiajai tapytojų kartai. "Maldžio" galerijoje surengta paroda "Daiktiškasis laikinumas. Situacijos", už kurią autoriui ir suteikta Nacionalinė premija, puikiai atspindėjo tiek jo menines nuostatas, tiek kūrybos raidą, tiek ir tai, ką kiekvienu kūriniu jis mums sako: tai, kas vyksta, yra tik gūdi egzistencija.
.
„Strutis“ ,1990 „Santykiai“, 1993
Algimanto Kuro tapyba, atkeliavusi iš "tarybinės tikrovės epochos", šiandien stebina savo prasmių įvairove. Anot dailėtyrininkės Aldonos Dapkutės, "Kuro tapyboje susilieja paradoksai, paslaptys, neišsakymai, užuominos ir užslopinimai. Netikėtas nušvitimas banalybėje ir ironija "didelių ir reikšmingų dalykų" atžvilgiu. Kuro nutapytame vaizdinyje atrandi archetipinių pasaulio sandaros prieštarų: dangus - žemė, horizontalu - vertikalu, toli - arti, plokščia - gilu, kaita - pastovumas, laikinumas - nekintamumas, sustingimas - judėjimas, gyvenimas - išnykimas, laikas - erdvė. A. Kuro paveikslai lyg savotiškai situacijų testai, nusakantys ne tiek tam tikram laikotarpiui būdingą "kasdienybės pilkumą" ar "aktyvų kritišką realizmą" (Kuro posakis, 1970), kiek tam tikrą būties esmės suvokimo - egzistencinio nerimo raiškos būdą. ". A. Kuras gerokai pakreipė lietuvių tapybą modernumo link. Jis taip viską supaprastindavo, kad iš dažno paveikslo liko tik modernistinė pasaulio "schema": šviesesnė bei tamsesnė juosta ir dar šis tas tarp jų. (pvz. „Laukas Nr.1”)

Situacija „Uodas“, 2001
 

Asmenybė

Algimantas Kuras mėgsta rašyti dienoraštį. Kaip jis pats sako, "šitie minties sušlamėjimai - tikrai praktiškai nereikalingi. Tai yra pastebėjimų eskizai. Esame dar gyvi, o per mūsų gyvumą gyvas ir pasaulis." Dailininko dirbtuvė senamiestyje, įrengta palėpėje. Jis stebisi, kiek čia nugyventa gyvenimų. Visas namas - nuolatos skylantis, taisomas, turi ne tik užsilikusių kvapų, bet ir mįslingų garsų, anot Kuro, dvasių pasireiškimų. Šiame erdvės plote šmėžuoja kadaise buvusiųjų ir ne iki galo išnykusiųjų kontūrai.
Iš dailininko dienoraščio: "Visą gyvenimą vilkau į savo urvelį daiktus, iliustracijas, idiotiškų situacijų eskizus, knygas, kur tik viena nuotrauka man reikšminga (ir tai - kaip kičas). Kai gyvenimas toks trumpas, kur dėti šias vertybes? Juk kiti nesupras. Kitiems nereikia. Tačiau nereikia nusiminti, mes mirdami pasiliekame dar jėgos!" (1998 01 30)
Algimantui Kurui patinka šiukšlynai, sutrūniję daiktai, sulūžę traktoriai, visas tas daiktiškasis laikinumas. Kiekviena nauja mašina kada nors surūdys arba atsitrenks į stulpą ir gali tapti jo paveikslo objektu. Nauji daiktai dailininkui neįdomūs. Kur kas įdomesnė sugadinta, sulaužyta, niekam nereikalinga jų forma.

Naudota literatūra:
http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=3871
http://www.lagalerija.lt/dailininkai.php?full=1&lang=&artist=30

Įdomu:
http://www.culture.lt/7md/?kas=straipsnis&leid_id=636&st_id=3343