Nemoku.lt » Dailė » XIX amžiaus dailė. Romantizmas. Realizmas. Impresionizmas. Simbolizmas » Darbo peržiūra
ROMANTIZMAS
Dailininkai romantikai ima propaguoti kūrybos laisvę, individualizmą, kai kurie jų ieško temų ir siužetų praeities dailėje. Vaizduoja didingas, dažnai dramatiškas asmenybes bei stengiasi kuo vaizdingiau perteikti jų emocijas. Nesvetimas mistiškumas, patetika. Dailininkai ypač pamėgo tapyti portretus, temines kompozicijas. Būta ir išskirtinų tendencijų. Pavyzdžiui, dailininkams vokiečiams būdinga panteistinės tendencijos, melancholija. Religines patriarchalines idėjas propagavo nazariečiai. XIX a. vidurio romantizmui buvo artima vokiečių saloninė dailė. Didžiosios Britanijos romantikai sukūrė svajingos nuotaikos, fantastiškų vizijų ir gamtos vaizdų, artimai susijusių su žmogumi, darbus.
Romantizmas Europoje dominavo XIX amžiaus pirmoje pusėje. Ši meno kryptis formavosi prieštaravimų draskomoje neoklasicizmo epochoje, kuri garbino senovę ir propagavo grįžimą į laukinę gamtą. Romantizmui būdinga sąlygiškos situacijos, groteskas, simboliai, fantastika. Romantizmas neatsiejamas nuo to meto politinio bei socialinio konteksto. Filosofinės romantikų pažiūros daugiausia pagrįstos subjektyviojo idealizmo koncepcija. Romantikai įtvirtino istorizmo principą, poetizavo asmenybę.
K. D.Frydrichas, Terneris, Goja, Žeriko, Delakrua, Engras laikomi didžiaisiais romantizmo epochos tapytojais, o A.Deverija, Giustavas Dorė - garsiausiais grafikais romantikais.
Romantizmas, padėjęs pagrindus naujajai meno kultūrai, greičiau buvo ne meno srovė, o dvasinė būsena.
F.Goja ”1808 m. gegužės 3 sušaudymas”
REALIZMAS
Šis terminas meno istorijoje naudojamas dažniausiai dviem prasmėmis.
Pirma, plačiąja prasme realizmas, tai vaizduojamosios dailės tendencija, tikroviškas vaizdavimo būdas. Jis pagrįstas natūros studijomis, siekiu objektyviai perteikti daiktų formas, proporcijas, faktūras, spalvas. Realizmas pasireiškė įvairiose epochose ir stiliuose: Antikoje, Renesanse, Baroke, Klasicizme. Dažnai realizmo principais rėmėsi dailininkai, nepaisę vyraujančių stilistinių sąlyginumų (pvz., Karavadžas, Velaskezas, broliai Lenenai, J.B.S. Šardenas).
Antroji šio termino prasmė – 19 a. II pusės vaizduojamosios dailės ir literatūros kryptis.
Buvo priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio siekis, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove. Tokiu būdu pakito estetinių vertybių ir žanrų hierarchija.
Priešintasi akademizmo idealizmui ir romantizmo subjektyvizmui. Neigtas grožio siekis, estetinių vertybių ir žanrų hierarchija, kūrybos tikslu skelbta tiesa bei pažanga, domėtasi realia tikrove.
Dailininkai pamėgo buitinį žanrą, peizažą, portretą, atsigręžė į kasdienes dabarties gyvenimo temas bei motyvus, ėmė vaizduoti naujus herojus (valstiečius, darbininkus), gilintis į visuomenines problemas, socialinius prieštaravimus.
Realizmas ryškiausiai pasireiškė tapyboje, menkiau grafikoje ir skulptūroje.
F.Milė “Varpų rinkėjos”
IMPRESIONIZMAS
19 a. II p. Prancūzijoje susiformavusi dailės, muzikos, literatūros stilistinė kryptis.
Impresionizmas - 19 a. II p. Prancūzijoje susiformavusi dailės, muzikos, literatūros stilistinė kryptis. Impresionizmo terminas kilo iš Klodo Monė (Claud Monet) paveikslo "Įspūdis. Saulės patekėjimas" (pranc. "Impression. Soleil levant", 1872 m.) pavadinimo.
Ši kryptis susiformavo kaip priešprieša saloniniam akademizmui. Atsisakyta istorinių, mitologinių temų, siekta perteikti tiesioginį tikrovės įspūdį.
Priešingai ateljė tapybai, jai būdinga plenero tapyba. Paveiksluose fiksuotas akimirkos vaizdas, taikytos fragmentinės, asimetriškosios kompozicijos, kadravimas, netikėti rakursai. Perteikdamas atmosferos, oro virpėjimo įspūdis.
Tapyboje įsivyravo peizažai, didmiesčio motyvai (kavinių, bulvarų, salonų, teatrų, hipodromų scenos), portretai.
Impresionistai plėtodami plenerinę tapybą, vaizdavo tirpstančias, be aiškių kontūrų formas, atsisakė lokaliųjų spalvų kolorito teigdami, kad daikto spalva priklauso nuo apšvietimo ir aplinkinių daiktų refleksų. Atmetę juodą spalvą bei toninį modeliavimą, pasirinko grynų, šviesių dažų paletę. Dailininkai tapė ant drobės smulkiais potėpiais, kurie tik žiūrint iš toliau susilieja į visumą.
Impresionizmo skulptūrai būdingas vibruojantis paviršius, minkštas modeliavimas, tapybiška šviesokaita.
Impresionizmas atsirado Paryžiuje, pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m., joje dalyvavo K.Monė, R.Renuaras, A.Sislėjus, K.Pisaro, E.Dega.
Paskutinė, aštuntoji – 1886 m.
Nors impresionistai vadovavosi tuo pačiu kūrybiniu metodu, turėjo bendrus stilistinius principus, tačiau savo temomis, motyvais ir net tapybine maniera yra gana skirtingi. Žymiausi tapytojai: K.Monė, A.Renuaras, E.Dega, K.Pisaro, A.Sislėjus. Su impresionizmu siejasi E.Manė tapyba, A.Rodeno skulptūra.
E.Dega “Šokio pamoka”
SIMBOLIZMAS
Dailininkai savo kūriniuose gali vaizduoti dviejų tipų siužetus: realiai egzistuojančius, paprasta akimi matomus daiktus, peizažus, žmones ir įvairiausias neįprastas, išgalvotas būtybes, daiktus bei pozas. Antrojo tipo siužetų dailininkai randa literatūroje, pasakose, mituose, istorijoje, bet daugiausia jų gimsta fantazijoje. Kaip tik paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais ir amžių sandūroje toks „fantazija mintantis“ menas rado labai daug šalininkų. Tam įtakos turėjo sudėtingos visuomenės priežastys: daugelis išsilavinusių žmonių išgyveno nusivylimo, to meto tikrove, jausmą. Jie nežinojo kaip įveikti visuomeninius prieštaravimus ir stengėsi apsiriboti vaizduotės pasauliu. Savo kūryboje dailininkai vaizdavo fantazijos dėka susikurtus regėjimus. Šiuose kūriniuose daug neapibrėžtumo, nepagaunamumo, vos vos nuspėjamo.