Darbo peržiūra

Poligrafinės spaudos išradimas

1. Popieriaus, ksilografinės spaudos ir spaudos atskirais skaitmenimis išradimas Kinijoje ir Korėjoje

Popieriaus išradimas:
Popieriaus išradėju yra laikomas Tsai Lunis, kuris pirmasis 105 metais aprašė popieriaus gamybą. Jis pasiūlė gaminti iš medžio žievės, kanapių, skudurų ir iš senų žvejybos tinklų rašomąją medžiagą.Tik III m. e. a. popieriaus pradėta gaminti ir vartoti daugiau.Popieriaus išradimas sudarė palankias sąlygas spaudos išradimui;

Ksilografinės spaudos užuomazgos:
Pats spausdinimo principas, t. y. daugelio atspaudų gavimas nuo vieno originalo (klišės), buvo žinomas labai seniai ir praktikuojamas ne vien Kinijoje. Tačiau niekur jis nebuvo taikomas gaminti knygoms.Kinai šį išradimą padarė ne iš karto. VI – V a. pr. m.e. budistų vienuolynai speciailiai iš medžio išraižytais spaudais spausdindavo amuletus, religinius atvaizdus, tekstus. Kinijoje svarbūs tekstai buvo iškalami akmens lentose – stelose, norint juos įamžinti ir padaryti prieinamus vietinei visuomenei. Vėliau, nuo V – VII m. e. a., atsirado paprotys nuiminėti nuo šių stelų estampus. Prie akmens plokštės su tekstu buvo prispaudžiami keli šlapi popieriaus lapai. Lengvai plakant plaktuku, popierius buvo įspaudžiamas į raidžių įdubimus. Vėliau, tepant lapą juodais dažais, raidžių įdubimai likdavo nenudažyti.Jau V- VI a. Kinijoje buvo praktikuojami du pagrindiniai masiško kopijų gaminimo būdai – estampavimas ir ksilografija;

Ksilografinis spausdinimo būdas:
Medinėje lentoje būdavo padaromas veidrodinis (atvirkščias) raidžių ir paveikslų piešinys. Tarpai tarp linijų išpjaustomi. Susidarydavo iškili, reljefiška spausdinimo forma. Reljefas būdavo ištepamas dažais, po to kauleliu arba lentele prie formos pritrinamas popieriaus lapas. Dažai nuo formos atsispausdavo popieriuje, ir gautas atspaudas jau buvo tiesioginis. Kinijoje buvo spausdinama tik ant vienos lapo pusės, kita pusė likdavo tuščia.
Kinai nesitenkino vien ksilografine knyga. Tobulindami spaudos techniką, jie išrado rinkimo atskirais ženklais – spaudmenimis – metodą.

Spauda atskirais spaudmenimis:
Spauda rinkimo būdu buvo išrasta Kinijoje XI a. kalvio Pi-Šenio. Buvo imamas lipnus molis, iš jo išpjaunami ploni reljefiniai spaudos ženklai, kurių kiekvienas vaizduodavo tam tikra hieroglifą. Šie spaudmenys buvo įstatomi į geležinius dervos pašildoma ir prispaudžiama prie spaudmenų rinkinio.Kai lenta atšaldavo, spaudmenys būdavo gerai prie jos prisitvirtinę. Dabar tereikėjo tiktai ištepti formos paviršių dažais ir spausdinti. Baigus spausdinti, forma buvo vėl sušildoma, spaudmenys nuimami ir naudojami kitą kartą.XIII a. Kinijoje pirmą kartą buvo panaudoti alavo ir medžio spaudmenys. Vis dėlto Kinijoje spauda spaudmenų rinkimo metodu nebuvo visuotinai pripažinta ir nesugebėjo išstumti iš apyvartos ksilografinės spaudos.

2. Ksilografinė spauda Vakarų Europoje

Ksilografinė spauda Europą pasiekė per mongolus. Mongolai užkariavo Kiniją ir pasisavino jos kultūros laimėjimus, pralaužė arabų barjerą, prasimušė į Europą ir Vakarų Aziją. Taip Mongolai perteikė Europai kinų ksilografinę spaudą. Tam tikrą vaidmenį čia suvaidino Rusija. Vienas spaudos iš Azijos į Europą kelias galėjo eiti per Rusiją. Progą europiečiams susipažinti su spauda sudarė ir Kryžiaus karai. Yra žinoma, kad arabai vartojo ksilografinę spaudą.
Taigi spaudos menas jau XIV a. europiečiams buvo žinomas, o XV a. viduryje Europos ksilografavimo technika pasiekė gana aukštą meninį lygį. 1417 m. Antverpeno ksilografai susijungė į vieną cechą su iliuminatoriais, dailininkais, medžio raižytojais ir kt.
Ksilografinė spauda ypač paplito Vokietijoje ir Olandijoje. Venecija, kai kurių istorikų laikoma vienu pirmųjų ksilografinės spaudos židinių, rinkoje Vokietijos ir Olandijos buvo nustumta į antrą vietą, ir jos ksilografinė “pramonė” pradėjo smukti.
Vienoje lapo pusėje išspausdinti leidiniai vadinami anopistografiniais.
Ksilografinės blokinės knygos iki XV a. vidurio paplito po visą Vakarų Europą; jų gamybos centrai buvo Šiaurės Vokietija ir Olandija.

3. Poligrafinės spaudos išradėjas Johanas Gutenbergas. Jo leidiniai

Kelias į poligrafinės spaudos išradimą:
Spausdinant ksilografines knygas, pradėta plačiai naudotis presais, spausdinimo staklių prototipais, jau naudojamais knygrišystėje: XV a. pirmoje pusėje Vokietijos knygrišiai knygų apdarų odoje metalo spaudmenimis spausdino knygų antraštes, jų savininkų pavardes bei herbus. Mintis spausdinti atskirais spaudos ženklais galėjo kilti ir kslilografinio spausdinimo procese.
Tačiau ne spausdinimo staklių patobulinimas ir ne rinkimo atskirais spaudmenimis principo pritaikymas sudaro didžiojo išradimo esmę. Tie patobulinimai nebūtų davę didesnio ekonominio efekto, jeigu nebūtų išrastas racionalus ir našus spaudmenų liejimo būdas.

Prieš Gutenbergą:
Dėl spaudos išradimo pirmenybės ir garbės varžėsi daugelis Europos nacijų ir miestų. 1444 m. Avinjone (Prancūzijoje) Prahos auksakalys Prokopas Valdfogelis mokęs “meno rašyti mechaniniu būdu”, naudodamas 48 metalo literas ir įvairius instrumentus bei įrengimus.Briugės miesto (Flandrijoje) spaustuvininkas Janas Britas.Italas Pamfilijus Kastaldis.Laurencijus Kosteris, Harlemo (Olandijoje) gyventojas.Tačiau dauguma šaltinių liudija, jog spaudos išradėju yra pripažįstamas Johanas Gutenbergas, kuris pirmasis (apie 1456 m.) Europoje išspausdino knygą renkamomis metalinėmis raidėmis.Didžiojo išradėjo knyga vadinama “42 eilučių biblija”;
Johanas Gutenbergas:rėmus, po to imama geležinė plokštelė ir užpylus ant jos
Tiksliai nėra žinoma kada gimė, tačiau, daugumos nuomone,- 1399 arba 1400 m. Maince. Mokėjo auksakalio amatą, buvo patyręs metalo ir akmens raižytojas. Vėliau pateko į Štrasburgą. Mirė 1468 m. vasario 3 d.

Spaudmenų liejimo technologija:
Svarbiausias dalykas, kurį Gutenbergas išrado, buvo spaudmenų liejimo technologija.Norint lieti spaudmenis, visų pirma reikėjo tam sukurti specialų patogų prietaisą. Toks prietaisas ir buvo sukurtas Štrasburge.Tai stačiakampė liejamoji forma, atidaroma sąvara. Jos apačioje įdedama matrica (motis), metalo plokštelė, į kurią prieš tai raidės akelė įspaudžiama punsonu, turinčiu iškilų raidės reljefą (raidės vaizdas punsone atvirkščias, lyg matant raidę veidrodyje). Įdėjus matricą, liejamoji forma uždaroma, tartum nedidelė iš viršaus neuždengta dėžutė, ir pripildoma lydyto švino. Metalas akimirksniu sukietėja, ir susidaro metalinė lazdelė su iškilaus reljefo raidės akele viename gale (taip pat veidrodinis raidės atvaizdas). Ši lazdelė ir yra spaudmuo, kuriuo spausdinama. Jis gali būti baudojamas tiek kartų, kiek reikia vieno tipo spaudmenų.Spausdinant metaliniais spaudmenimis, nebetiko paprastas rašalas, kuris buvo vartojamas, spausdinant ksilografines knygas. Gutenbergo tipografiniai dažai buvo gaminami iš suodžių ir sėmenų aliejaus.

Popieriaus paruošimas spausdinimui:
Prieš pradedant spausdinti, buvo paruošiamas popierius. Sausas popierius blogai sugerdavo dažus, todėl jį drėkino, sudrėkintą užklodavo makulatūra ir iš viršaus prispausdavo medine lenta ir sunkiais akmenimis, kad drėgmė vienodai susigertų į visus lapus. Po 7 – 8 valandų popierius buvo paruoštas.Kartu su popieriumi prie spaudmenų kasos buvo ruošiama spausdinamoji forma – rinkinys.

Spaudmenų kasa:
Tai nuožulniai pastatyta, neuždengta gelda, suskirstyta į skyrius arba įvairaus dydžio (priklausomai nuo raidės dažnumo), tačiau vienodo gilumo (maždaug vieno colio – 2,5 cm) dėžutes.Kad būtų patogiau, spaudmenų kasa buvo suskirstoma į dvi dalis – viršutinę kasą su skyriais didžiosioms raidėms ir skyrybos bei kitokiems ženklams ir apatinę kasą – mažosioms raidėms. Viršutinės kasos skyriai išdėstyti pagal alfabetą nuo A iki Z, o apatinėje kasoje dažniausiai naudojamos raidės sudedamos į skyrius arčiau rinkėjo rankos.Rinkėjas, turėdamas prieš akis ant lentelės pritvirtintą lapą su renkamu tekstu, laikydamas vienoje rankoje rinktuvą (specialų, greičiausiai taip pat Gutenbergo sukurtą pagalbinį prietaisą), kita ranka surinkdavo jame teksto eilutę, o po to perkeldavo ją į spausdinamąją formą.

Spausdinamosios staklės (presas):
Paruošus rinkinį, popierių ir dažus, prasidėdavo darbas prie staklių – pagrindinės spaustuvės gamybos priemonės,Staklės buvo medinės, tačiau atskiros jų dalys (pianas, dekelis, talerio viršutinė dalis) – metalinės. Paprastai staklės buvo didelės, sunkios. Spausdinimas reikalavo tikslumo (ypač spausdinant dviem spalvomis), todėl staklės, kad nejudėtų, buvo pritvirtinamos prie grindų ir prie lubų.

Spausdinamųjų staklių struktūra:
Pagrindinė staklių dalis buvo medinis sraigtas su svirtimi ir ištraukiamas stalas – taleris. Sraigtas ėjo per staklių rėmų skersines. Viršuje jis buvo įsukamas į veržlę, o apačioje baigėsi keturkampe metaline plokšte – pianu, arba tigliu. Sraigtas su pianu galėjo pakilti arba nusileisti, sukant veržlę. Sraigto judėjimą reguliavo svirtis, buvusi jo viduryje.

Spausdinimas:
Spausdinimas buvo sunkus darbas. Dirbantys prie staklių darbininkai turėjo būti tikslių ir koordinuotų judesių ir didelės fizinės jėgos. Ant talerio, įstumiamo po pianu, padėdavo spausdinamąją formą – vieną, du ar kelis surinktus teksto puslapius. Rinkinį suverždavo stipriais siūlais, kad spaudmenys nebyrėtų ir nejudėtų. Po to lygiu plonu sluoksniu užtepdavo dažais. Šį darbą atlikdavo specialus darbininkas dažytojas.Dažus jis tepdavo maca, kurios oda buvo valoma ir mirkoma vandenyje po 7 – 8 valandas, kad būtų minkšta ir elastinga, po to aptepama laku arba linų aliejumi. Macos buvo dažnai keičiamos, nes nuo dažų užtepimo priklausė spaudos kokybė. Kadangi dažams užtepti reikėjo laiko, o tai galėjo sutrukdyti spausdinimą, tai tol, kol darbininkas presuotojas spausdino vieną lapą (kol jis įstumdavo talerį, pasukdavo svirtį, prispausdamas pianą, o tuo pačiu ir popierių prie spausdinamosios formos, vėl atleisdavo svirtį, ištraukdavo talerį ir išimdavo išspausdintą lapą), dažytojas tepdavo dažus ant kitos tokios pat spausdinamosios formos.Popieriaus lapai, suvilgyti vandeniu, kad geriau sugertų tipografinius dažus, buvo dedami ne tiesiog ant šios formos, o ant dekelio – aptrauktų standžiu audeklu arba minkšta oda rėmų, vyriais (šarnyrais) pritvirtintų prie talerio. Kad dedamas ant dekelio popierius neišsibarstytų ar nejudėtų spausdinant, jis buvo suveriamas ant dviejų “ylų” dekelio viduryje, be to, ant popieriaus buvo uždedamas rašketas – mediniai arba geležiniai rėmai su užtemptu ant jų popieriaus arba kartono lapu, kuriame buvo iškerpamos vietos, kur turėjo būti spausdintas tekstas, ir paliekama neiškirpta ta dalis, kuri turėjo likti švari.

Spausdinimas:
Rašketas buvo pritvirtinamas prie dekelio vyriais. Jis saugodavo popieriaus kraštus, kad nesusiteptų. Taip paruošus spausdinamąją formą ir dekelį, pastarasis buvo užverčiamas ant formos, taleris įstumiamas po preso pianu, presuotojas pasukdavo svirtį, popierius buvo stipriai prispaudžiamas prie spausdinamosios formos ir ant popieriaus lapo atsirasdavo antspaudas.
Po to pianą pakeldavo, ištraukdavo iš po preso talerį, pakeldavo rašketą, nuimdavo nuo dekelio ylų išspausdintą lapą ir pakabindavo šį lapą džiovinti.
Taip visa operacija kartojosi iki darbo dienos pabaigos. Nuo vieno rinkinio buvo padaroma keli šimtai atspaudų. Išdžiovintus lapus spausdino iš kitos pusės. Iš abiejų pusių išspausdintus lapus dėjo ant lentos, užklodavo kita lenta ir prislėgdavo 40 – 50 svarų svoriu, kad lapai išsilygintų. Po 5 – 6 valandų išspausdinti lapai buvo sudedami pakais ir šitaip atiduomi įrišti. Spaustuvėje dirbo trijų rūšių darbininkai: rinkėjai, dažytojai ir presuotojai.
J. Gutenbergo leidiniai:
1. 1445 m. – “Sibilės knygos” fragmentas (“Paskutinysis teismas”);
2. 1449 m. - “Mišiolas”;
3. 1454 m. – “Turkų kalendorius”;
4. 1457 m. – “Kraujo nuleidimas ir vidurių paleidimo kalendorius”;
5. 1452 – 1456 m. – “42 eilučių biblija”;
6. 1460 m. – “Katolikonas”. Tai pirmoji pasaulietinė spausdinta mokslo knyga – gramatika su etomologiniu žodynu.

4. Poligrafinės spaudos plėtimas

Poligrafinės spaudos plitimas
1455 m. Peteris Šeferis ir Johanas Fustas atsiskyrė nuo Gutenbergo. Tai buvo pirmas svarbus žingsnis, kad išradimas paplistų Vokietijoje ir visame pasaulyje.
Vokietija. Italija – iš nevokiškų šalių per vokiečių meistrus spauda pirmiausia pateko į Italiją, kuri netrukus pralenkė Vokietiją įsteigtomis spaustuvėmis. Prancūzija – čia spauda atsirado vėliau nei Italijoje, nors karalius Karolis VII, o po jo Liudvikas XII rodė jai palankumą. Nyderlandai (Olandija ir Belgija). Anglija – anglų spaudos pradininko vardas priklauso Viljamui Kekstonui iš Kento. Skandinavijos kraštai – spaudą platino spaustuvininkas Johanas Snelis iš Liubeko. Ispanija ir Portugalija – pirmieji žinomi spaudiniai išleisti 1473 m. Tai indulgencija prieš turkus, išspausdinta Kelno tipo šriftais, rodančiais vokišką spaustuvininko kilmę. Čekija ir Moravija – pirmoji iš slavų šalių, perėmusi didįjį spaudos išradimą, buvo Čekija. Lenkija. Spaudos pradžia Pietų slavuose – Pietų slavų spaudos pirmuoju leidiniu laikomas “Romos mišiolas”, išspausdintas glagoliškuoju šriftu ir skirtas katalikams chorvatamas.

Spaudos plitimas:
Staigus knygų spausdinimo plitimas Europoje liudija, kiek šis išradimas buvo pribrendęs. Dar J. Gutenbergui gyvam esant, imta intensyviai spausdinti knygas Vokietijoje ir Italijoje, o netrukus spauda persimetė ir į kitas Europos šalis. Pradėjo veikti kitos spaustuvės: Bemberge – apie 1459 – 1460, Strasburge – 1458, Kelne – 1465, Augsburge – 1468, Niurnberge – 1470, Bazelyje – apie 1470, Subiake (Italijoje, netoli Romos) – 1465, Romoje ir Venecijoje – 1469, Paryžiuje – 1470, ir taip toliau;

5. Inkunabulai, jų tyrinėjimai

Inkunabulai – pirmosios spausdintos knygos.
XV a. leidiniai paprastai vadinami “inkunabulais”. Šiuo terminu spaudos pirmaginiai pradėti vadinti dar XVII a. Pirmasis šia prasme jį panaudojo istorikas B. Malinkrotas iš Miunsterio. Terminą mokslinėje vartosenoje galutinai įtvirtino prancūzų bibliografas Filipas Labė. Inkunabulų laikotarpio pabaiga yra laikoma 1500 m. gruodžio 31 d.
Iš viso nuo Gutenbergo leidinių pasirodymo iki 1500 m. gruodžio 31 d. Pasaulyje buvo spausdinama 200 – 300 miestuose ir vietovėse, buvo 1100 – 1700 spaustuvių, išspausdinusių apie 35 – 45 tūkst. Pavadinimų leidinių 10 – 20 milijonų tiražu. Iš visų šių leidinių įvairiose pasaulio bibliotekose ir privačiose kolekcijose iki mūsų dienų išsaugota apie 500 tūkstančių inkunabulų. Daugiausiai inkunabulų sukaupė Paryžiaus nacionalinė biblioteka, Londono Britų muziejus, Leningrado M. Saltykovo – Ščedrino viešoji biblioteka, Niujorko Pirponto Morgano biblioteka ir kitos.Viniaus universiteto biblioteka turi vieną turtingiausių Lietuvoje ir Europoje retų spaudinių rinkinį. Iš viso apie 300 inkunabulų.

Inkunabulai:
Visame pasaulyje inkunabulai yra kruopščiai tyrinėjami, susidarė net ištisa mokslo šaka – inkunabulistika.
Nuo šiuolaikinių knygų inkunabulai skiriasi tuo, jog neturi antraštinių lapų, leidimo duomenys nurodomi knygos pabaigoje, vadinamajame kolofone. Tekste neišskiriamos pastraipos. Nauja eilute pradedama tik skyriai, o kad patogiau būtų skaityti, meistrai – rubrikatoriai paženklindavo pastraipų bei skyrių pradžias raudonais dažais – rubrikomis. Ilgą laiką ranka buvo piešiami spausdintos knygos ornamentai. Inkunabulai neturėjo ir turinio. Buvo signatūris ir kustodai. Būdingas inkunabulų bruožas buvo spaustuvininko ženklas – signetas, paprastai žymimas po kolofono.XV a. susiformavo pagrindiniai šriftų tipai. Šriftai skirstomi į dvi pagrindines grupes, besiskiriančias kilme ir grafika: gotiškąjį ir antikvinį (mūsų lotyniškąjį). Daugiausia inkunabulų sudaro religinė literatūra. Tada grožinė, teisės veikalai, mokslinė literatūra ir kitos knygos.

Tyrinėjimas:
Nuo XVII a. vidurio prasidėjo intensyvi inkunabulų registracija, pradedami leisti pirmieji XV a. spaudinių katalogai. Gimė inkunabulistika. Tyrinėti ir bibliografuoti inkunabulus pradėta XVII a. Pirmieji tai darė bibliotekų darbuotojai. 1643 m. Niurnbergo miesto bibliotekos vedėjas J. Saubertas surašė visą savo bibliotekos inkunabulų kolekciją.1653 m. tą patį pabandė padaryti Paryžiaus karališkosios bibliotekos darbuotojas F. Labė. Svarbu tai, kad abu bibliotekininkai inkunabulus jau traktavo kaip specifinį knygos tipą ir atskirą bibliotekos rinkinio dalį.Pirmasis jos etapas truko gana ilgai, tik, XIX a. pereita prie inkunabulų turinio analizės, pradėta dalykinė jų klasifikacija, ištirti, pvz., grožinės, teologinės, juridinės ir pan. literatūros skyriai, pradėtas suvestinis inkunabulų bibliografavimas.XIX a. pab. ir XX a. pr. pagrindiniu inkunabulistikos tyrimo objektu tapo inkunabulų spausdinimo technika, o pasinaudojus šriftų lyginimo metodu – pilnas visų žinomų inkunabulų leidybos identifikavimas.Inkunabulistikoje per pastaruosius 150 m. daug yra nuveikę Vakarų Europos mokslininkai. Inkunabulus jie tyrinėjo dviem aspektais: rengė detalius jų bibliografinius aprašymus; stengėsi kiek galima pilniau juos išaiškinti ir suregistruoti. Su dideliu kruopštumu buvo išstudijuota XV a. knygų leidimo vietos, spaustuvininkai, šriftai, iššifruoti anoniminiai leidininiai. Šio didelio darbo rezultatas – tobuli inkunabulų katalogai, pradėtas suvestinis inkunabulų bibliografavimas. Tačiau Vakarų mokslininkų nuveiktas darbas tėra tik pradinė inkunabulų tyrinėjimo dalis. Ankstyvąją spaudą tyrinėti ilgą laiką buvo sunku dėl to, kad daugumoje XV a. išspausdintų knygų nenurodyta nei leidimo vieta, nei data, nei leidėjo vardas. Metodas leidimo duomenis nustatyti, lyginant nežinomos kilmės knygų šriftus su knygomis, kurių spaustuvininkai yra žinomi, pirmą kartą buvo pasiūlytas bibliografo Henrio Bredšo ir sėkmingai panaudotas Roberto Proktoro “Britų muziejaus senų spaudinių indekse [...] su duomenimis apie Bodlėjaus bibliotekos knygas”. Šiame veikale, padariusiame perversmą senų spaudinių tyrinėjime, pavadinimai surašyti chronologine tvarka pagal spaustuvininkus, miestus ir šalis. Bredšo ir Proktoro metodas identifikuoti nežinomos kilmės, anoniminius, inkunabulus buvo toliau tobulinamas Konrado Heblerio “Inkunabulų šriftų rodyklėje” (1905 – 1910). Jis sudarė šriftų lenteles. Prūsijos švietimo ministerija 1904 m. paskyrė specialią komisiją, kuri turėjo sudaryti “pilną visų žinomų inkunabulų katalogą”. Buvo surinktas tikslus beveik 40 000 knygų, išspausdintų iki 1501 m., aprašymas. Po pirmojo pasaulinio karo šio katalogo sudarymui ir leidimui remti buvo sudaryta speciali “Inkunabulų draugija”, kurios pirmininkas nuo 1921 m. buvo žinomas knygos istorikas Erichas fon Ratas. Remiantis surinkta neįkainojama medžiaga, pradėta leisti kapitalinį dvylikos tomų “Pilnąjį inkunabulų katalogą”. 1925 m. išėjo pirmasis šio katalogo tomas. Iki 1938 m. spėta išleisti septynis tomus. Po karo, 1953 m., prie Vokietijos Demokratinės Respublikos aukštojo mokslo ministerijos sudaryta speciali “Manuskriptų ir inkunabulų komisija”, kuri stengėsi sutvarkyti ir išleisti kitus katalogus.

Inkunabulai Lietuvoje:
Lietuvą pirmosios spausdintos knygos pasiekė antroje XV a. pusėje. Poreikis šviestis, susiejęs kraštą su mokslo židiniais Europoje, buvo ir tiesioginė inkunabulų atsiradimo Lietuvoje priežastis.
XV a. Lietuvoje knygos dar nebuvo spausdinamos, bet jos buvo rašomos, ruošiamos spaudai užsienio spaustuvėse, nes knygų spausdinimo reikmė didėjo.

6. Paleotipai, jų tyrinėjimai

Paleotipai ir jų tyrinėjimai
Paleotipai – XVI a. pirmojoje pusėje (1501 – 1550) išspausdintos knygos – visame pasaulyje yra laikomi istorinėmis vertybėmis. Vilniaus universiteto bibliotekoje (VUB) saugomi 1409 pavadinimų paleotipai. Tarp jų Martyno Mažvydo Katekizmas (1547), pirmoji Vilniuje ir LDK spausdinta knyga – Pranciškaus Skorinos Apaštalas (1525), pirmoji knyga prūsų kalba Prūsų katekizmas (1545) ir kt.
XVI a. pirmoje pusėje pradėjo keistis knygos struktūriniai ir apipavidalinimo elementai. Inkunabulams būdingus rankraštinės knygos bruožus – rankraštines puošnias vinjetes ir inicialus, medžio graviūras – pamažu išstūmė spausdinti inicialai ir vario graviūros. Tuo metu pradėjo formuotis antraštinis lapas, tekstuose rečiau buvo vartojamos abreviatūros ir ligatūros, sumažėjo knygos formatas, buvo suvienodinta knygos paginacija, signatūros, kustodai.

7. Temos chronologija

• 105 m. – kinas Cai Lūnas pirmasis aprašė popieriaus gamybą.
• V – VI a. Kinijoje praktikuojami estampavimas ir ksilografija.
• XI a. – Pi Šenis (Kinija) išraudo spaudą rinkimo būdu.
• XIV a. – Europoje plinta spauda.
• 1399 – 1400 m. – 1468 m. – gimė/mirė J. Gutenbergas.
• 1456 m. – “42 eilučių biblija”. J. Gutenbergas.
• XV a. II –a pusė – poligrafinės spaudos plitimas.
• ~1520 – 1563 05 21 m. – gimė/mirė M. Mažvydas.
• ~1527 – 1538 m. – 1613m. – gimė/mirė M. Daukša.
• 1544 m. – Įsteigtas Karaliaučiaus universitetas.
• 1547 m. – Mažvydo “Katekizmas”.
• 1595 m. – Daukšos “Katekizmas”.
• 1599 m. – Daukšos “Postila katolicka”.
• XVII a.- inkunabų pavadinimas.

Literatūros sąrašas:

1. VLADIMIROVAS, L. “Knygos istorija”: Senovė. Viduramžiai. Renesansas, XVI-XVII amžius. Vilnius, 1979. 566 p.

< Atgal