Nemoku.lt » Lietuvių kalba » "Hamletas" Veiksmo kulminacija » Darbo peržiūra
„Hamletas“.Interpretacija
Viljamas Šekspyras yra renesanso literatūros atstovas, gyvenęs ir kūręs Anglijoje. Daugiausiai pasireiškė kurdamas tragedijas. Žymesni jo kūriniai: „Romeo ir Džiuljeta“, „Otelas“, ‚Karalius Lyras“, „Makbetas“ ir „Hamletas“. Jo tragedijoms būdingas filosofinis požiūris į pasaulį, gyvenimo prasmės ieškojimas ir suvokimas. Tragedijoje „Hamletas“ atskleidžiamas pagrindinio veikėjo Hamleto tiesos ieškojimo kelias. Jis įvairiais būdais stengiasi išsiaiškinti, kas yra jo tėvo žudikas ir įvykdyti teisingumą – atkeršyti. Nagrinėjama „Hamleto“ III veiksmo II scenos ištrauka yra dramos kulminacija. Po aktorių vaidinimo nebelieka abejonių, jog žudikas yra karalius. Išsiaiškinęs tiesą Hamletas lieka su aktoriais ir Gildesternu.
Ištraukos pradžioje vyksta Gildesterno ir Hamleto dialogas. Jame išryškėja, kad Hamletas nebepasitiki Gildesternu: „Ko jūs vis zujate aplink, tarsi norėdamas suuosti mano kvapą ir į spąstus įvaryti?“. Hamletas jaučia, jog juo manipuliuojama. Todėl pasiūlo Gildesternui pagroti fleita. Kai šis pasako, jog nemoka, Hamletas perteikia skaudžią tiesą: „Tai yra taip pat paprasta, kaip ir meluoti“. Tai skaudi Gildesternui tiesa. Hamletas vis labiau jaučiasi vienišas ir nebepasitikintis aplinkiniais. Jis supranta, jog gali pasitikėti tik pats savimi. Pamato, jog karaliaus įtaka paveikė visus prieš jį, taipogi ir Gildesterną.
Antrasis dialogas ištraukoje vyksta tarp Polonijaus ir Hamleto. Polonijus – Ofelijos, Hamleto mylimosios, tėvas, nuolankus karaliaus tarnas. Hamletas jį kandžiai pašiepia, kalbėdamas apie debesies panašumą į tris skirtingus gyvūnus: kupranugarį, žebenkštį ir banginį. Polonijus šioms Hamleto mintims pritaria. Iš to Hamletas dar kartą įsitikina karaliaus valdžia. Pamato, jog Polonijus prarado savo nuomonę, jis pritaria viskam, kas yra sakoma. Šiame dialoge Polonijus perdavė karalienės, Hamleto motinos, žinią, kad ji „tuoj pat“ nori pasikalbėti su juo. Hamletas tarsi laukė. Tai patvirtina ir jo 2 kartus ištarta frazė: „Tuoj pat ateisiu“. Hamleto manymu, jo abejones gali išsklaidyti tik pokalbis su motina.
Svarbiausia ištraukos dalis – Hamleto monologas. Hamletas žino tiesą ir yra pasiruošęs keršyti. Tačiau kaip ir visoje dramoje, taip ir šiame monologe atsiskleidžia Hamleto pagrindinis charakterio bruožas – jis yra mąstytojas, o ne veiksmo žmogus. Jis abejoja dėl tolimesnių savo veiksmų, todėl sutinka pasikalbėti su motina. Iš vienos pusės jis trokšta keršto, tačiau iš kitos pusės – jog pats elgsis blogai žudydamas.
Kulminacinėje „Hamleto“ tragedijos ištraukoje išryškėja tai, kad Hamletas lieka vienas, gali pasitikėti tik pats savimi. Jam yra likusi tik vienintelė motina, tašiau jis supranta, kad ji išvien su tėvo žudiku – karaliumi. Hamletas pasiryžęs po pokalbio su motina stoti į keršto kovą, nebent jo nuomonę smarkiai pakeistų motina. Tad Hamletas žengdamas paskutinį žingsnį keršto link nusprendžia stoti į akistatą su motina. Jos elgesys dramoje netenkino Hamleto. Jam sunku suvokti, kaip ji nejautė, kad jos dabartinis vyras nužudė buvusį ir kad labai greitai po vyro mirties nusprendė antrą kartą tekėti.
Nusivylęs dvaro aplinka, pagaliau išsiaiškinęs tikrąjį tėvo žudiką Hamletas nenori būti Neronu – Romos imperatoriumi, kuris įsakė nužudyti savo motiną. Jis baigė monologą likdamas ne veiksmo žmogumi, o mąstytoju ir visai neaišku, kaip jis elgsis toliau.